Sovietų Sąjungos istoriografijoje, kine ir literatūroje visą laiką buvo teigiama, kad partizaninis judėjimas šalyje buvo masiškas, visaliaudinis ir prasidėjo vos tik Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Šis mitas toks gajus, kad ir praėjus 19 metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo tuo tikima ne tik Rusijoje, Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje. Straipsnyje šį mitą išsklaidysiu pasiremdamas naujais istorikų darbais. Tai M. Boltunovo „GRU diversantai“¹, A. Popovo „Stalino diversantai“², A. Goguno „Stalino komandos“.³ Jau patys pavadinimai sako, kad kalbama apie specialiai apmokytus specialiųjų tarnybų žmones. M. Boltunovo knygoje – apie Generalinio štabo karinės žvalgybos diversantus, A. Popovo knygoje ¬apie NKVD specialųjį diversinį padalinį – Specialaus paskyrimo atskirąją motošaulių brigadą (rus. abriviatūra OMSBON), kurią autorius prilygina vokiečių „branderburgo“ kariams ir anglų „komandosų“ spec. būriams. A. Goguno knygoje pasakojama apie partizanų būrių formavimąsi Ukrainos teritorijoje, taip pat aprašomi sovietinių partizanų padaryti nusikaltimai prieš taikius gyventojus. Be to, autorius nagrinėja partizanų santykius su centru, kitomis ginkluotomis formuotėmis, kaip partizanai bendravo tarp savęs ir su kitais partizanų būriais. Apie specialias partizanų mokyklas, partizanų ruošimą rašoma V. Piatnickio knygoje „Žvalgybos mokykla Nr. 005“. Pats knygos autorius buvo baigęs šią mokyklą, be to, toje pačioje knygoje yra vieno iš sovietinių partizanų vadovų, pulkininko I. Starinovo, lekcijų kursas, kurį jis dėstė Frunzės karinėje akademijoje ir 1949 m. išleido atskira brošiūra.⁴ Tai įdomus dokumentas, parodantis, kaip patys sovietai vertino partizaninį judėjimą, tuo labiau, kad jis buvo skirtas ne plačiajai visuomenei, o būsimiems sovietų dalinių vadams. B. Sokolovas knygoje „Frontas už fronto linijos. Partizaninis karas 1939 – 1945 m.“⁵ aprašo visą europinį partizaninį judėjimą per Antrąjį pasaulinį karą, kartu ir antisovietinį, bet straipsnyje bus nagrinėjimas tik sovietinis. E. Joffe knygoje „ Abveras, saugumo policija ir SD, „svetimtaučių armija – Rytai“ Sovietų Sąjungos vakarinėse srityse, strategija ir taktika“⁶ aprašo išvardintų tarnybų veiklą Baltarusijoje, įtraukdamas ir kovą su partizanais. A. Djukovas knygoje „Viktoro Suvorovo netiesa - 2“⁷ rašo apie partizanų ruošimą Sovietų Sąjungoje prieškariu ir paneigia V. Suvorovo tezes, kad partizanų ruošimas ar neruošimas parodo apie Sovietų Sąjungos užmačias. Dž. Armstrongo „Partizaninis karas. Strategija ir taktika 1941 – 1943“⁸ – nešališko tyrinėtojo knyga; kitos mano išvardintos knygos daugiau ar mažiau tendencingos, šlovinančios Sovietų Sąjungos spec. dalinius ir partizanus (išimtis – tik A. Gogino ir B. Sokolovo darbai). Trumpai apžvelgsiu ir sovietinių partizanų veiksmus Lietuvoje, nors apie tai medžiagos yra mažai.

      1921 m. žurnale „Armija ir revoliucija“ pasirodė M. Frunzės straipsnis „Vieninga karinė doktrina ir Raudonoji Armija“, kuriame kaip vienas iš kovos metodų prieš techniškai pranašesnį priešą nurodytas partizaninis karas. Teritorijoje, kuri gali būti okupuota, reikia iš anksto ruoštis tokiai kovai – Generalinis štabas turi paruošti planus ir sudaryti visas sąlygas partizanų pasirengimui būsimam karui.⁹ Tuo metu sovietiniai partizanų būriai veikė Lenkijoje (vienas iš partizanų vadų buvo lietuvis S. Vaupšas), o Bulgarijoje, Rumunijoje, Juodkalnijoje ir Vokietijoje sovietų kariniai instruktoriai kūrė partizaninius sukilėlių būrius¹⁰, kartu rinkdami žvalgybinę informaciją apie šias šalis. 1929 m. partizanai, likę gyvi po veiklos Lenkijoje, buvo surinkti ir gavo užduotį apmokyti diversinius partizaninius būrius. Juos ruošė ne viena tarnyba, o kelios – OGPU (analogas NKVD) ir karinė žvalgyba. OGPU ruošė diversantų grupes ir pavienius diversantus pogrindiniam partizaniniam karui, o karinė žvalgyba ruošė partizanų būrius, kurie veiktų užsienio valstybėse¹¹; tai neatitinka V. Suvorovo teiginio, kad partizanus galima ruošti tik gynybiniam karui. Spec. mokyklos kaip priedangą naudojo OSOAVIAChIM-ą. Savo spec. mokyklą turėjo ir Kominternas, ruošęs būsimus partizanus konkrečioms šalims. Baigę spec. mokyklas OSOAVIChIM-e kursantai toliau tęsdavo „mokslus“ pagal siaurą specializaciją. Ukrainoje 1933 m. buvo paruošta daugiau kaip 50 diversinių grupių po 5 - 6 žmones, virš 20 partizanų būrių po 20 - 50 žmonių ir 20 diversinių grupių po 5 - 6 žmones veikti užsienyje. Baltarusijoje sukurti 6 stambūs partizanų būriai, kiekviename nuo 300 iki 500 žmonių.¹² Partizanai 1931 ir 1932 metais dalyvaudavo manevruose kartu su kariuomene. Tais pačiais metais partizanai (tikriausiai ruošti Kominterno spec. mokyklos) savo „meną“ pademonstravo užsienyje – Rumunijoje nuo bėgių nuleistas prekinis traukinys, kartu išbandant ir sovietų sukurtas minas.¹³ 1936 m. sovietai įsikiša į pilietinį karą Ispanijoje; be lakūnų, tankistų, artileristų, ten vyksta ir partizaninio karo ekspertai. Ispanų partizanams vadovavo dvi sovietų spec. tarnybos – OGPU ir GRU.¹⁴ GRU kontroliuojamiems partizanams pavyko nuo bėgių nuleisti traukinį, kuriuo vyko Italijos aviacijos divizijos štabas. Divizijos vadas žuvo ir štabas buvo sunaikintas. GRU partizanų grupė išaugo iki 3000 žmonių ir buvo pavadinta 14-tuoju Partizanų korpusu. Pačioje Sovietų Sąjungoje nuo 1934 m. pradėta pamažu, visiškai nenutraukiant, stabdyti partizanų mokymo programą. 1935 m. palei tuometinę Sovietų Sąjungos vakarinę sieną buvo sukurti „minuotuojų-maskavimo“ būriai – tai diversinės-žvalgybinės grupės po 40 žmonių būryje. Po tarnybos tų būrių kariai tose vietose, kur tarnavo, turėjo ir likti gyventi.¹⁵ 1937 - 1938 metais visos sukurtos partizanų bazės buvo likviduotos, partizanų būriai panaikinti, palikti tik „minuotoju-maskavimo“ būriai. Iš tų būrių buvo sudaryta diversinė brigada (vadas – pulkininkas Chadži Mamsurovas), kuri dalyvavo Žiemos kare 1939 - 1940 metais. Bet pats darbas ruošiant partizanus nebuvo nutrauktas, nors ir mažesniais tempais ir ne taip plačiai, vyko toliau, ir ne visos partizanų bazės buvo sunaikintos. Ruošimu dabar užsiminėjo NKVD respublikiniai skyriai – jie turėjo NKVD darbuotojus apmokyti partizaninio karo pagrindų.¹⁶

     Partizaninis karas vyko visoje okupuotoje teritorijoje, tik išplitęs buvo nevienodai: Baltijos šalyse ir Moldavijoje minimaliai, plačiausiai Baltarusijoje, Leningrado ir Smolensko srityse. Tai lėmė žmonių palaikymas, gamtinės ir istorinės sąlygos. Baltijos šalyse, Moldavijoje sovietiniai partizanai visiškai neturėjo vietinių paramos (Moldavijoje tarp 2892 sovietinių partizanų tik 7 buvo etniniai moldavai¹⁷), todėl aktyviau jie pradėjo veikti tik priartėjus frontui. Baltarusijoje buvo labai palankios gamtinės sąlygos partizanams: dideli miškų masyvai, daug pelkių, mažai magistralinių kelių, bet ir čia jie turėjo problemų – vakarinėje dalyje juos išstūmė lenkų AK partizanai, kuriuos vietiniai gyventojai palaikė labiau nei sovietinius. Dar sudėtingesnė padėtis buvo Ukrainoje. Prieškaryje dabartinė Ukrainos teritorija buvo padalinta tarp 4 valstybių – didesnioji šalies dalis įėjo į Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sudėtį, mažesnioji į Rumunijos ir Čekoslovakijos. Po 1939 m. Lenkijos okupacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį perėjo ir vakarinė Ukrainos dalis, kur sovietai įkūrė 6 administracines sritis: Rovno, Volinės, Lvovo, Ternopolio. 1940 m. iš Rumunijos buvo atimta Besarabija ir Šiaurės Bukovina. Bukovina ir Pietinė Besarabija buvo priskirtos Ukrainos SSR (iš likusios Besarabijos sukurta Moldavijos SSR), Užkarpatė po Čekoslovakijos žlugimo perėjo Vengrijai. 1939 - 1941 m. iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos buvo deportuota apie 320 tūkst. žmonių¹⁸, savaime aišku, žmonės sovietų nepalaikė ir 1941 m. ten nebuvo jokių sovietinių partizanų, kaip ir teritorijose, grąžintose Rumunijai. Apie Užkarpatę net kalbėti nereikia – ji net nebuvo sovietinės teritorijos dalis. Partizaniniam judėjimui įtakos turėjo ir tai, kiek atitinkamoje vietovėje buvo vokiečių kariuomenės ir savisaugos dalinių. Daugiausia kariuomenės buvo fronto ruože; fronto gynybos plotis buvo iki 10 km, toliau nuo fronto kariuomenės buvo vis mažiau, paprastai ji būdavo tik didelėse gyvenvietėse arba palei geležinkelius ir magistralinius kelius¹⁹, o jau 50 km nuo kelių kariuomenės dalių beveik nebūdavo. Taigi, jei tik nebūdavo priešiškų partizaninių junginių, tarybiniai partizanai turėdavo pakankamai erdvės savo veiklai.

      Prasidėjus karui, birželio 27 d. Vakarų fronto vadas D. Pavlovas K. Vorošilovui pranešė, kad sukūrė partizanų ir diversantų būrius ir kelis šimtus jau permetė į priešo užnugarį.²⁰ Birželio 29 d. buvo pasiųsta kita grupė, apie 300 žmonių, tačiau pirmosios grupės buvo greitai vokiečių sunaikintos. Tą pačią dieną išėjo sovietų vyriausybės nutarimas, kuriame nurodyta okupuotose teritorijose kurti partizanų būrius ir diversines grupes, naikinti tiltus, kelius, gadinti telefono ir telegrafo linijas, deginti sandėlius ir t.t. 1941 m. pabaigoje buvo sukurta valdyba partizanų dalinių formavimui. Jos planuose buvo sukurti 6 - 7 partizanų kavalerijos divizijas po 5483 žmones kiekvienoje divizijoje ir jas sujungti į 1-ąją raitąją liaudies keršytojų armiją,²¹ ir dar 5 partizanų divizijas, sujungtas į 1-ąją šaulių partizaninę liaudies keršytojų armiją. Tačiau tai liko tik projektas. Pirmąjį karo pusmetį partizanams labai trūko sprogmenų, nebuvo pastovaus ryšio su centru, tik 10% partizaninių būrių turėjo radijo stotis.²² Maskva stengėsi nuo pat pradžių partizanus laikyti savo kontrolėje. Pradžioje partizanams vadovavo frontų Karinės Tarybos ir jose esantys NKVD atstovai. Gruodžio mėnesį Baltarusijos komunistų partijos pirmasis CK sekretorius pradėjo kurti Centrinį partizaninio judėjimo štabą, tačiau tam labai prieštaravo L. Berija, kuris norėjo, kad partizanams vadovautų NKVD, nes, pagal jį, tik NKVD darbuotojai gali organizuoti efektyvias diversijas.²³ Nors patys NKVD darbuotojai pirmaisiais karo mėnesiais buvo labai sutrikę – dažnai paskirti darbuotojai, turėję likti užnugaryje, pabėgdavo dar greičiau, nei atsitraukdavo RA, todėl likę be vadovybės partizanai išsiskirstydavo po namus.²⁴ Keisčiausia, pasitaikydavo, kad net patys partizanų būrių komisarai agituodavo už tai, kad partizanai išsiskirstytų.²⁵ Bet tai dar nebuvo blogiausias variantas, nes dažnai patys partizanų vadai pereidavo į vokiečių pusę, išduodavo likusius ir ginklų bazes.²⁶ Nemažai būrių priešo užnugaryje ilgai neužsibūdavo ir stengdavosi kuo greičiau grįžti atgal, į saviškių užnugarį.²⁷ Tai visų pirma susiję su vietos gyventojų neapykanta partizanams, ir ne tik Baltijos šalyse, Vakarų Baltarusijoje ar Vakarų Ukrainoje, kas būtų visai suprantama, bet net ir okupuotoje Rusijos dalyje.²⁸ Geriausiai tai iliustruoja skaičiai – pagal NKVD duomenis nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1942 m. kovo 6 d. į Ukrainos teritoriją buvo pasiųsti 1874 partizanų būriai (bendras partizanų skaičius – 29 307 žmonės) ir dar 776 pavieniai agentai,²⁹ taigi būtų virš 30000 partizanų. Skaičius tikrai įspūdingas – vos ne trys pėstininkų divizijos priešo užnugaryje – bet štai kiek partizanų liko pagal I. Starinovą Ukrainoje 1942 m. rugpjūčio mėnesį: tik 6821.³⁰ Į tai dar nėra įskaičiuota, kiek partizanų buvo atsiųsta nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio. Leningrado srityje 1941 m. rudenį veikė apie 26000 partizanų, o žiemą jų liko tik 4000; Baltarusijoje per visus 1941 m. veikė 668 partizanų būriai (apie 19000 partizanų), iš jų 1942 m. sausio mėnesį liko 61 būrys.³¹ Apie Baltijos šalis ir Moldaviją (buvusi Rumunijos teritorija) net nekalbu, ten tuo metu visai jokių sovietinių partizanų nebuvo. Tokie dideli partizanų nuostoliai buvo dėl sovietinės vadovybės grubių klaidų, jos tuometinio supratimo apie partizanų kovos taktiką. 1941 m. iš partizanų buvo reikalaujama, kad jie pultų reguliarius vokiečių dalinius, bet ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis aprūpindavo minimaliai. Jei nuo 1942 m. ir pradėta vengti susidūrimo su reguliariąja kariuomene, tai dėl materialinio aprūpinimo niekas nepasikeitė – sovietinė vadovybė, o pirmiausia Stalinas, teigė, kad ginklų partizanai turi pasirūpinti patys, atimti juos iš priešo mūšyje. 1941 m. partizanų padėtis buvo tokia prasta, kad, kaip teigia istorikas A. Gogun, keturiems partizanų vadams A. Saburov, I. Kopenkin, S. Kovpak ir A. Fiodorov 1942 m. gegužės mėnesį buvo suteikti Sovietų Sąjungos didvyrių vardai tik už tai, kad sugebėjo išsaugoti savo partizanų būrius.³²

     Per karą partizaninių judėjimų priežiūra užsiėmė trys organizacijos: NKVD-NKGB, DVRA ir bolševikų partija. NKVD partizanus kuravo kelios vidaus organizacijos. Viena iš jų – 4-oji valdyba, jai vadovavo P. Sudoplatov. Valdybos užduotis buvo rinkti žvalgybinę informaciją ir ją perduoti DVRA, vykdyti diversijas, išsiaiškinti žvalgybinių ir kontržvalgybinių centrų dislokavimo vietas, jų agentus³³. Kitas padalinys vadinosi Atskiroji ypatingos paskirties motošaulių brigada (AYPMŠB), jos sudėtyje buvo virš 25 tūkst. žmonių, iš jų 2000 – užsieniečiai: vokiečiai, amerikiečiai, austrai, kinai, ispanai, vietnamiečiai, lenkai, čekai, bulgarai ir rumunai. Daug brigados karininkų buvo kariavę Ispanijoje, kareiviais buvo atrenkami sportininkai (boksininkai, lengvaatlečiai), pasieniečiai, mokantys užsienio kalbas.³⁴

     Brigados uždaviniai buvo panašūs į 4-osios valdybos, bet turėjo ir savo specifiką; brigada turėjo užsiimti ir teroru – naikinti priešo agentūrą, aukštus valdininkus, kurti pogrindines organizacijas, veikti pavieniui. Ji veikė ne tik Sovietų Sąjungos teritorijoje, bet ir užsienyje. Pirmasis brigados vadas buvo M. Orlov. Daliniui priklausė ir vienas garsiausių Sovietų Sąjungoje partizano D. Medvedevo būrys, kuriame buvo ne mažiau garsus sovietinis teroristas N. Kuznecovas (apie jį sovietai sukūrė du vaidybinius filmus).

      DVRA partizanais rūpinosi Generalinio štabo žvalgybos valdyba ir karinis dalinys Nr. 9903.³⁵ Generalinio štabo žvalgybos valdyba daugiausia rūpinosi žvalgyba, o dalinys Nr. 9903 diversijomis, dažnai ir prieš taikius gyventojus, kadangi padeginėjo taikių gyventojų namus (tam daliniui priklausė ir Z. Kosmodemjanskaja, kurią ir sugavo padeginėjant valstiečių būstus). Komunistų partija įkūrė Partizaninio judėjimo štabus (PJŠ), kurių vadovais tapo okupuotų respublikų ir sričių komunistų partijos pirmieji sekretoriai. Lietuvos PJŠ vadovas buvo A. Sniečkus. PJŠ kuruojami partizanų būriai vykdė diversijas ir propagandinį darbą tarp vietos gyventųjų, kontroliuojamuose rajonuose atstatydavo sovietinę valdžią. Dažnai tokių būrių vadai prieš tai buvo okupuotų rajonų pirmieji asmenys: atitinkamo rajono vykdomojo komiteto ar komunistų partijos pirmininkai, kaip pvz. S. Kovpak – prieš karą buvo sovietų Ukrainos Sumsko srities vieno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, o prasidėjus karui Sumsko srityje pradėjo vadovauti partizanų būriui, kuris išaugo iki kelių tūkstančių. Kai tiek daug organizacijų, kurios turi savo partizanų būrius, tvarkos buvo mažai, jų keliai susikirsdavo, o užduotys nesutapdavo ir organizacijos viena kitai trukdydavo, nesikeisdavo informacija.³⁶ Kartais tai peraugdavo net iki susišaudymo.³⁷ Taip pat vogdavo vieni kitų šaudmenis, ginklus arba nuginkluodavo partizanus.³⁸ Kad partizanų veiksmai būtų koordinuoti ir greičiau išsispręstų kilusios problemos tarp partizanų ir žinybų, 1942 m. gegužės 30 d. įkurtas Centrinis partizaninio judėjimo štabas prie Vyriausiosios vadovybės štabo (t.y. prie Stalino). Štabo vadovu tapo Baltarusijos komunistų partijos pirmasis sekretorius P. Ponomarenko. 1942 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjungos maršalas K. Vorošilovas buvo paskirtas vyriausiuoju partizanų vadu, tačiau jau 1942 m. lapkričio mėnesį tokia pareigybė buvo panaikinta.³⁹ Rusijos istorikas B. Sokolov mano, kad tai įvyko dėl P. Ponomarenko intrigų, nes K. Vorošilovas iš partizaninio judėjimo štabo šalino partijos darbuotojus, vietoj jų skirdamas kadrinius kariškius.⁴⁰ Diversijų dalinių vadovas pulkininkas I. Starinov K. Vorošilovo nušalinimą nuo partizaninio judėjimo vadovo posto laiko klaida, nes K. Vorošilovas, būdamas komunistų partijos CK politbiuro ir Valstybinio gynimo komiteto (tuo metu aukščiausia valstybinė instancija) nariu, galėjo labai greitai ir efektyviai spręsti iškilusias problemas tarp visų suinteresuotų žinybų, daug geriau koordinuoti partizanų veiklą nei tai darė P. Ponomarenko.⁴¹ Nesutarimai tarp įvairių žinybų išliko, nes visos jos norėjo valdyti informaciją, pavyzdžiui, kontržvalgybos organizacijos „Smerš“ vadovas generolas V. Abakumas norėjo net neleisti partizanų vadams apklausinėti papuolusius į nelaisvę ar perėjusius pas partizanus policininkus, vlasovininkus ir spec. tarnybų agentus, o visus juos per fronto liniją siųsti „SMERŠ-ui“. P. Ponomarenko atsisakė tam paklusti, kartu pareikšdamas, kad „SMERŠ“ visiškai nepadeda partizanams organizuoti kontržvalgybos darbo, demaskuoti vokiečių agentus, bet pažadėjo, kad visą tardymo medžiagą „SMERŠ-ui“ atsiųs.⁴²     Pačioje karo pradžioje partizanų būriai buvo sudaryti iš partinių darbuotojų, NKVD-istų, kariškių ir milicininkų; Sovietų Sąjungoje atsisakymas būti partizanu prilygo dezertyravimui.⁴³ Taip pat partizanams buvo mokamas atlyginimas.⁴⁴ Tačiau vėliau pradėta versti valstiečius stoti į partizanų būrius, grasinant sušaudyti ir sudeginti jų namus.⁴⁵ Pasitaikė atvejų, kai į NKVD partizanų būrius priimdavo kalinius; vienas jų net buvo teistas 22 kartus, 16 kartų bėgo iš įkalinimo vietų, savo anketos grafoje „specialybė“ parašė „Vagis-recidyvistas“ ir vis tiek buvo priimtas, apmokytas, ir, su grupe partizanų 1943 m. išmestas į vokiečių užnugarį, iškart nuėjo pas vokiečius ir išdavė visą grupę.⁴⁶ Grupės buvo įvairaus dydžio: GRU nedidelės, 5 – 10 žmonių, NKVD-istų, priklausomai nuo užduočių, galėjo išaugti nuo 10 iki kelių tūkstančių, tas pats su kariškių ir PJŠ būriais. Pavyzdžiui, S. Kovpako būryje 1941 m. buvo 248 partizanai, o 1944 m. skaičius išaugo iki 1335.⁴⁷ Tai priklausė ir nuo sąlygų, kur partizanai kovojo. Pavyzdžiui, Kalmukijos autonominės respublikos teritorijoje, kur aplink stepės, veikė iki 20 partizanų grupės, pastovios savo bazės priešo užnugaryje neturėjo. Grupės gaudavo užduotį, kokiame ruože turi atlikti diversijas, jas atlikę grįždavo į savo užnugarį. Tokios grupės buvo vadinamos diversinėmis-žvalgybinėmis grupėmis; nors grupių nariai priklausė PJŠ, nenešiodavo karinės aprangos, privalėdavo duoti partizanų priesaiką, nesvarbu, kad prieš tai jau buvo davę DVRA kario priesaiką.⁴⁸ Bet ar tikrai jas galime vadinti partizaninėmis grupėmis, kaip ir GRU diversantų grupes? Tankiai miškais apaugusiose teritorijose partizanų būriai buvo dideli, turėjo savo pastovias bazes. Kiekvienas partizanų būrys, nepriklausomai nuo dydžio, privalėjo turėti komisarą. Nuo 1942 m. didelių partizanų būrių kovinis vienetas tampa brigada.⁴⁹ Brigada turėjo savo štabą, kurį sudarė brigados vadas, komisaras, brigados vado pavaduotojas, štabo viršininkas⁵⁰, dideliuose partizanų junginiuose – dar ir žvalgybos viršininkas. Paprastai tai būdavo NKVD darbuotojas. Maskva taip pat stengėsi kontroliuoti partizanų būrius ir jų vadovybę, žinoti visus jų darbus ir ką nuslepia. Tai buvo daroma siunčiant į trumpas komandiruotes atstovus iš CPJŠ⁵¹, taip pat beveik pastoviai vienas kitą skųsdavo skirtingų partizanų būrių vadai, veikiantys tame pačiame rajone, žurnalistai, rašytojai, pabuvę partizanų būriuose, turėdavo apie tai parašyti ataskaitą CPJŠ. Beveik visi partizanų būrių radistai dar būdavo ir slaptieji CPJŠ agentai, prie būrio vado pranešimo jie pridurdavo ir savo pranešimą.⁵² Tokios partizanų brigados buvo neblogai ginkluotos, turėjo savo artileriją, kelias brigadas kartais jungdavo į partizanų diviziją. Dideli partizanų junginiai darydavo reidus po vokiečių užnugarį, nukeliaudavo po kelis tūkstančius kilometrų. Naumavo raitasis partizanų junginys, 500 partizanų, per 65 paras nukeliavo 2396 kilometrų. Daugiausia reidų atliko S. Kovpako brigada, o ilgiausias reidas – P. Veršigoro partizanų divizijos per Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, užtrukęs pusę metų, bendras įveiktas atstumas 4150 km.⁵³ Reidų metu buvo naikinami pakeliui pasitaikantys tiltai, įvairūs sandėliai, ūkiniai objektai, gadinami keliai, sprogdinami geležinkelių bėgiai, užpuolami nedideli kariniai garnizonai ar lojalūs vokiečiams kaimai.

      Sovietinių partizanų ruošimas karo metu yra mažai tyrinėta tema. Todėl aš daugiausia remsiuos V. Piatnickio atsiminimais. Visų pirma, sovietinių istorikų teiginys, kad į partizanų ruošimo mokyklas eidavo tik savanoriai, neatitinka tikrovės. Į tas mokyklas šauktinius siųsdavo kariniai komisariatai, NKVD daliniai – savo karius, partinės ir komjaunimo organizacijos irgi savo narius. V. Piatnickas tuo metu buvo pulko jaunesniųjų vadų (t.y. seržantų) kulkosvaidininkų kursantu. Baigiant mokyklą visus komjaunuolius sušaukė į pulko klubą, kur brigados vadas liepė iš klubo išeiti tiems komjaunuoliams, kurių tėvai liko okupuotoje teritorijoje – jie grįžo atgal į kareivines. Toliau liepė pasilikti rusams, ukrainiečiams, baltarusiams ir žydams, tokių buvo apie šimtą, ir juos nuvedė į štabą. Štabe buvo pulko vadas, komisaras ir pulko ypatingojo skyriaus vadas. Jiems kariai turėjo prisistatyti – pasakyti savo vardą, pavardę ir karinę specialybę, gimimo datą, kur gimė, kas tėvai. V. Piatnickis pasakė, kad tėvų neatsimena ir yra vaikų namų auklėtinis, kas buvo teigiamai įvertinta. Po šios procedūros jų liko 45 žmonės, kuriuos nusiuntė į Užkaukazės fronto štabo ypatingąjį skyrių Tbilisyje. Ten pokalbiui kvietė po vieną, buvo nagrinėjamos jų charakteristikos, atestacijos. Po patikrinimo likusiems 30 žmonių buvo paskelbta, kad jie visi atrinkti ypatingai užduočiai, tėvynė jiems parodė didelį pasitikėjimą ir jie tą pasitikėjimą turi pateisinti.⁵⁴ Iš Tbilisio jos nusiuntė į Astrachanę. Tik atvykus į vietą jiems buvo pasakyta, kad tarnybą tęs specialioje diversinėje-žvalgybinėje mokykloje Nr. 005, kuri buvo pavaldi CPJŠ. Mokykla ruošė nedidelius diversinius būrius stepės rajonams. Mokslas truko 1,5 mėnesio. Į mokymo programą įėjo minavimas, partizaninių ir diversinių veiksmų taktika, taip pat reikėjo susipažinti ir išmokti naudotis vokiškais ginklais, išmokti pagrindines vokiečių kalbos frazes ir terminus. Mokykloje buvo ir merginų grupė (su jomis bendrauti buvo griežtai draudžiama). Kaip pažymi V. Piatnickis, mokė labai intensyviai, bet visai nebuvo muštro ir ūkinių darbų; šaudė iš trofėjinių ginklų, kadangi pats buvo kulkosvaidininkas, jį daugiau mokė naudotis vokišku MG-34 kulkosvaidžiu (kuris Piatnickiui labai patiko).⁵⁵ Nuolat būdavo primenama per daug nesmalsauti – kas būtina, sužinos. Ypatingas dėmesys teiktas diversinių veiksmų taktikai stepėse, topografijai, orientavimuisi vietovėje, taip pat ir pagal žvaigždes naktį, naudojimuisi kompasu. Studijavo įvairiausių rūšių sprogdiklius – sovietinius ir trofėjinius, minavimo taktiką, kur, kaip ir kokias minas statyti. Žinoma, ir tokius dalykus, be kurių neapsieina ne vienas diversantas – peilio mėtymas (suomiška „finka“), sargybinio pašalinimas, maskuotis, vaikščioti vorele žingsnis į žingsnį, kad nebūtų galima pagal pėdsakus nustatyti grupės dydžio, rengti pasalas. Pagal variklio gausmą turėjo atskirti sunkvežimį nuo transporterio. Daug treniruočių fizinei ištvermei, kiekvieną dieną bet kokiu oru darydavo maršus pilna ekipiruote vis ilgindami distancijas; per mokamuosius maršus šaudmenų neišduodavo, todėl į maišus pildavo smėlį, visa ekipiruotė sverdavo virš 40 kg. Mokymai vyko po 10 - 12 val. Tikriausiai pagal šią programą partizanus ruošdavo ir kitos mokyklos, tik, aišku, atsižvelgiant į gamtines sąlygas: miškus, kalnus, pelkes ir pan.

     Jei 1941 m. sovietiniai partizanai stengėsi daugiausia pulti vokiečių reguliarias dalis, tai jau 1942 m. akcentai keičiasi. Dabar stengiamasi naikinti kelius, tiltus, sandėlius, geležinkelius, pramonės objektus, vykdyti pavienius ar masinius teroro aktus prieš Vokietijos pareigūnus, kariškius, kolaborantus. Juos ne tik žudydavo, bet ir grobdavo. Žymiausias teroristas sovietų gretose buvo N. Kuznecovas, kuris priklausė NKVD-istų partizanų būriui. Jis laisvai kalbėjo vokiškai, persirengęs vokiečių karininku Ukrainoje Rovno ir Lvove nužudė kelis aukštus III Reicho pareigūnus, vienas jų, A. Funkas, buvo oberfiureris, Karaliaučiaus Aukščiausiojo teismo senato prezidentas, Memelio srities ypatingasis komisaras, o generolus Ilgeną ir Knutą pagrobė ir persiuntė į Maskvą.⁵⁶ Patį N. Kuznecovą sulaikė ukrainiečių partizanai, sulaikomas susisprogdino. Tačiau dažniausiai partizanai pasiduodavo ir nebandydavo nusižudyti. V. Piatnickis rašo, kad užklupti partizanai, jei nepavykdavo atsiplėšti nuo persekiotojų, atsišaudydavo iki paskutinio šovinio, o paskui pasiduodavo, nors žinodavo, kad juos sušaudys. Baltarusijoje irgi buvo nužudyti keli aukšto rango Vokietijos pareigūnai, aukščiausias – Baltarusijos generalinis komisaras V. Kube. Bet daugiausia sovietiniai partizanai kariavo ne su vokiečiais, o su vietiniais gyventojais. Baltarusijoje su AK, Ukrainoje su ukrainiečių partizanais, Kalmukijoje su kalmukų legionu ir kazokais. Pačioje Rusijoje iš pradžių gyventojai labai mažai rėmė partizanus, tik vokiečių arogancija, brutalus jėgos naudojimas, įkaitų šaudymas už sovietinių partizanų išpuolius atstūmė gyventojus nuo vokiečių. Kitaip buvo Ukrainoje, šaudant įkaitus buvo sušaudyti ir Ukrainos patriotai, sėdėję Vokietijos kalėjime. Tai įsiutino Ukrainos partizanus ir jie pradėjo medžioklę prieš sovietinius partizanus. Šiems net teko daryti paliaubas su AK ir kartu su jais kovoti prieš Ukrainos partizanus. Baltarusijoje, atvirkščiai, sovietiniai partizanai įnirtingai kovojo su AK, tam pasitelkdami net vokiečius. Taip vokiečiams buvo įduotas lenkų patriotas Sviršč – vokiečiams buvo pranešta apie jo antivokišką veiklą, jo bute pakišti antihitleriniai atsišaukimai, kuriuos vokiečiai greit rado darant kratą, ir Sviršč buvo vokiečių sušaudytas.⁵⁷ Be to, žudant AK partizanus sovietiniai partizanai bandė tai užmaskuoti kaip vokiečių darbą. Bet svarbiausias partizanų kovos baras buvo geležinkeliai. Tai ypač pasireiškė 1943 m., prieš Kursko mūšį; tada partizanams Maskva pradėjo daugiau siųsti minų, šaudmenų, ginklų. Be to, Maskva partizanams planu nustatydavo, kiek šie turi atlikti diversijų geležinkelyje.⁵⁸ Partizanai visada viršydavo planą, kartais įvykdydavo net 345 procentus, ir nemeluodavo, nes plane buvo nurodoma sunaikinti tam tikrą kiekį bėgių, o ne traukinių sąstatų. Tokioms diversijoms labai prieštaravo I. Starinov, ir buvo teisus, nes susprogdinus bėgius eismas būdavo labai greitai atstatomas nepadarius jokios žalos vokiečiams. Rytų fronte vokiečiams nė karto neteko atidėti operacijos dėl partizanų veiksmų.⁵⁹ Be to, partizanai dažnai sprogdindavo bėgius ne ten, kur vykdavo intensyvus traukinių eismas ir buvo stipri apsauga, o tuose ruožuose, kur traukinių eismas minimalus, vadinasi, ir apsauga minimali. Bėgiai sprogdavo, partizanai viršydavo planus, viršininkai Maskvoje būdavo patenkinti, visi gaudavo ordinus, o traukinių sąstatai krovinius į frontą pristatydavo. Nors kai kurie nuversti sąstatai buvo labai vertingi – 1943 m. liepos mėnesį sunaikinti sąstatai su degalais, tepalais, šaudmenimis ir tankais „Tigrais“.⁶⁰ Diversija įvykdyta per vieną dieną vienoje stotyje. Kartais būdavo prieinama iki absurdo: buvo rengiamas socialistinis lenktyniavimas, kur partizanai turėjo įsipareigoti, keliuose mūšiuose sudalyvaus per mėnesį, kiek nušaus vokiečių.⁶¹ 1942 m. buvo nustatytos normos, už ką ir kokį apdovanojimą skirti partizanams.⁶² Frontui priartėjus prie partizaninių rajonų, partizanų brigados susijungdavo su RA daliniais.

      Santykiai su gyventojais buvo sudėtingi. Karo pradžioje sovietinių partizanų vietos gyventojai beveik nerėmė, tai pripažįsta beveik visi šiuolaikiniai istorikai. Bet nuo 1942 m. pabaigos vietos gyventojų parama partizanams augo, ypač Baltarusijoje, Rytų Ukrainoje, Rusijoje. Atitinkamai keitėsi partizanų taktika gyventojų atžvilgiu. Ten, kur gyventojai rėmė sovietinius partizanus, prieš gyventojus stengtasi naudoti kuo mažiau smurto ir neprovokuoti vokiečių, ir atvirkščiai, kituose rajonuose partizanai elgėsi kaip okupantai – plėšė gyventojus, prievartavo moteris, degino namus (čia galime prisiminti ir Pirčiupius). Vienas iš pirmųjų smurto atvejų užfiksuotas 1941 gruodžio mėnesį Poltavos srityje, buvo sušaudyta 50 žmonių – vaikų (jauniausiam 14 metų), moterų, vyrų.

     Vieni kalti tuo, kad buvo seniūnai, kiti lankė vokiečių atidarytą cerkvę, treti – iš nelaisvės paleisti buvę raudonarmiečiai. Sušaudė ištisas šeimas: vyrą, žmoną, dukrą, vyro motiną.⁶³ Tai ne vokiečių dokumentas, o partizano - NKVD-isto I. Kopenkino ataskaita Maskvai. L. Berijos pavaduotojas I. Serovas ant tos ataskaitos uždėjo rezoliuciją „Užsitarnavo apdovanojimo“.⁶⁴ Charkovo srityje vieno partizanų būrio vado pavaduotojas 1942 m. sausio 17 d. savo dienoraštyje rašė, kad sudegino 20 namų.⁶⁵ Partizanai žudydavo ir vietinius vokiečius, negailėdami nei moterų, nei vaikų.⁶⁶ Taip pat žudydavo ištardytus belaisvius, tai pavadindami „pustit v raschod“.⁶⁷ Be to, belaisvius kankindavo, kaip ir vietinius gyventojus, jei įtardavo, kad šie palaiko vokiečius.⁶⁸ Kartais sunaikindavo ir lojalius kaimus. 1943 m. lapkričio 23 d. Volinės srityje sudegino Liubiaz kaimą – 250 namų. Sovietinių partizanų palydovas visada buvo alkoholis, plėšimai, prievartavimai. Gerdavo visi, nuo vadų iki eilinių partizanų. Jau mano minėtam dienoraštyje 1942 m. sausio 31 d. yra įrašas „šiandien visi girti“ (tai 500 partizanų). Ypač didelės išgertuvės prasidėdavo, jei partizanams į rankas patekdavo dideli kiekiai spirito. Gerdavo ne tik CPJŠ partizanai, bet ir partizanai NKVD-istai. Apie tai savo dienoraštyje rašė kitas partizanas G. Balickis: „1943 m. spalio 22 d. 9 val. Atėjo draugas Medvedevas su savo būriu. Beveik visą dieną gėrėme. Pas Medvedevą gyvas velnias naminės, jis turi savo naminės aparatą“.⁶⁹ Taip pat partizanams labai svarbu buvo maistas ir drabužiai, kuriuos atimdavo iš gyventojų, tai pavadindami rekvizicija. Jei gyventojai atsisakydavo duoti, ko reikalaudavo, ar sakydavo, kad neturi, būdavo sumušami. Buvo atvejis, aprašytas to paties G. Balickio savo dienoraštyje, kai gyventojus mušė šautuvų grūstuvais.⁷⁰ Aišku, gyventojai ginklavosi, kūrė savisaugos būrius. Tai padėdavo apsiginti nuo nedidelių partizanų būrių, bet jei puldavo visa brigada, o tai – 1000 ir daugiau partizanų, joks kaimas atsilaikyti negalėjo.

     Pačius pirmus lietuvius partizanus ėmė ruošti AYPMŠB (taip pat latvius ir estus), buvo suformuota atskira lietuvių kuopa.⁷¹ Į ją įėjo lietuviai, dirbę NKVD-NKGB. Dar dvi grupės buvo ruošiamos iš lietuvių milicininkų, pasitraukusių į Rusijos gilumą. Jas ruošė NKVD mokomojoje bazėje Maskvoje.⁷² 1942 m. balandžio mėn. tos dvi grupės permestos į Lietuvą, bet greit jos buvo išaiškintos ir likviduotos. 1942 m. lapkričio 26 d. Maskvoje buvo įsteigtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ), štabo viršininku paskirtas A. Sniečkus (jam suteiktas pulkininko laipsnis). 1943 m. CPJŠ skyrė LPJŠ 457 šautuvus, 20 kulkosvaidžių, 20 įvairių minų, 330 automatų, 126 pistoletus „TT“, 5986 rankines granatas, 8300 kg tolio, 448000 „TT“ šovinių, 173000 šovinių šautuvams, 311 įvairių parašiutų.⁷³ Pirmos sovietinių lietuvių partizanų grupės fronto liniją perėjo 1942 - 1943 m. žiemą. Savo pirmąją žiemą jie praleido Baltarusijoje Kazėnų miškuose. Pirmas kovas ir pradėjo Baltarusijoje, ten Minsko apylinkėse veikė partizanų junginys, vadovaujamas S. Vaupšo. Junginys priklausė NKVD-istams. 1942 m. rugsėjo mėn. prie jo buvo priskirta lietuvių partizanų grupė „Bičiuliai“, kuriai vadovavo J. Vildžiūnas. 1943 m. partizanai pradėjo kovoti ir Lietuvoje, pirmiausia rytinėje jos dalyje, daugiausia Šalčininkų rajone. Net P. Štaras savo knygoje pripažįsta (tiksliau, pasididžiuodamas rašo), kad partizanai naikino kolonistus: „1943 m. sunaikino 84 vokiečių kolonistus, o jų šeimas išvijo už Švenčionių apskrities ribų“⁷⁴, o Žemaitijoje degino kolonistų sodybas. Žudė ne tik vokiečių kolonistus, bet ir paprastus Lietuvos gyventojus. 1944 m. sausio 29 dieną sovietiniai partizanai užpuolė Kaniūkų kaimą, jį sudegino, 36 gyventojus nužudė ir 14 sužeidė.⁷⁵ Sovietinius Lietuvos partizanų būrius daugiausia sudarydavo kitataučiai, iš nelaisvės pabėgę sovietiniai kariškiai, iš getų pabėgę žydai.⁷⁶ Žydai apskritai sudarė didesnę dalį partizanų: partizanų būriuose „Laisva Lietuva“ iš 94 partizanų 54 buvo žydai, „Mirtis fašizmui“ iš 69 žydų buvo 39, „Kovos būryje“ iš 72 žydų 59, „Už pergalę“ iš 123 žydų 106 ir t.t.⁷⁷ Sovietiniai Lietuvos partizanai irgi gerdavo, plėšikaudavo, smurtaudavo, kankindavo, ypač – į nelaisvę patekusius Lietuvos karius. A. Sniečkus stengėsi „prastumti“ į partizanų būrius lietuvius, aiškindamas, kad šitaip lengviau bus lietuvius pritraukti į sovietinius partizanų būrius. Lietuvių tai nelabai pritraukė, nors buvo ir tokių, ypač iš rajonų, buvusių Lenkijos dalimi, bet tai padėjo priešingoms lietuvių stovykloms susėsti prie derybų stalo. Buvo sutarta, kad sovietiniai partizanai nelies lietuvių, tarnavusių policijoje ir vokiečių administracijoje, o kita pusė netrukdys jiems kovoti prieš vokiečius, sprogdinti geležinkelius ir t.t.⁷⁸ Susitarimo buvo laikomasi iki1944 m. liepos. Taip pat buvo sutarta apie bendrą operaciją prieš Švenčionių komisarą Olį, kuris labai neapkentė lietuvių. Operacijos detales aptarė LKP Šiaurės pogrindinio komiteto sekretorius M. Šumauskas ir policijos vachmistras Valys.⁷⁹ Tą dieną, kai turėjo įvykti operacija, Lietuvos policijos dalinys, saugojęs Švenčionis, išvyko, atseit, „gaudyti“ partizanų. Atvykę sovietiniai partizanai per priėmimą pas komisarą nušovė jį patį, jo padėjėją ir nieko nekliudomi grįžo į savo bazę.⁸⁰ Tas epizodas buvo pavaizduotas Lietuvos sovietiniame vaidybiniame (tais laikai sakydavo, meniniame) filme „Ko verkia pušys“, nors ir labai dramatiškai, su gaudynėmis ir atsišaudymais. Be Švenčionių komisaro sovietiniai partizanai Lietuvoje dar nušovė gestapo kapitoną Liongę, vokiečių generolą fon Bezechę, Utenos apskrities viršininką Žuką, Rokiškio policijos viršininką Žukauską. Sovietiniai Lietuvos partizanai neišvengė konfliktų su AK, kuri sunaikino K. Kalinausko partizanų būrį.⁸¹ 1944 m. balandžio mėnesį prasidėjo derybos su AK dėl bendrų veiksmų prieš vokiečius, buvo pasiektos paliaubos, AK net puolė Vilnių kartu su sovietais. Be diversijų sovietiniai partizanai užsiminėjo ir propaganda, ragino gyventojus neiti į Reicho darbo tarnybą, nestoti į policiją ir Lietuvos rinktinę, kenkti vokiečiams, nemokėti mokesčių, skleisdavo Maskvos informaciją apie padėtį fronte. Buvo atvejų, kai sovietų partizanai, iš vokiečių atėmę gyvulius, juos grąžindavo valstiečiams, arba rekvizuotų gyvulių neleisdavo vežti. Valstiečiai, žinodami, kad gali būti apkaltinti už pagalbą partizanams, reikalavo dokumentų, kad partizanai jiems neleidžia atiduoti gyvulius, ir partizanai tokius raštelius išduodavo. Opus klausimas – kiek iš viso buvo sovietinių partizanų. I. Starinov 1949 m. mini 3000 partizanų, bet į šį skaičių įeina visos Baltijos šalys kartu,⁸² P. Štaras 1966 m. išleistoje knygoje mini 9187 partizanus.⁸³ Visi dabartiniai istorikai pripažįsta, kad tai labai daug kartų padidinti skaičiai, Baltarusijos istorikas I. Kuznecov rašo apie 199 Lietuvos partizanus 1943 m. balandžio mėn.⁸⁴ Lietuvos istorikė A. Janavičienė paskaičiavo apie 1000 partizanų, permestų į Lietuvą 1941 – 1944 m. Bet tai nebūtinai vien partizanai, dalis jų kūrė pogrindines organizacijas, o ne ėjo į mišką.

      Iš pat pradžių vokiečiai nutarė su partizanais kovoti taikant represijas prieš taikius gyventojus. 1941 m. spalio mėn. feldmaršalas V. fon Reichenau išleido įsakymą kovai su partizanais. Juo įpareigojo vokiečių kareivius nesiterlioti su partizanais ir jų nelaikyti karo belaisviais, be to, tokius pat metodus nurodė taikyti ir vyriškos lyties gyventojams, kurių gyvenamoje teritorijoje įvyko partizanų išpuoliai. Įsakyme teigiama, kad gyventojai vokiečių represijų turi bijoti labiau, nei pačių partizanų.⁸⁵ Vien represijų neužteko – kovą su sovietiniais partizanais pradėjo Vokietijos specialiosios tarnybos: SD, gestapas, abveras. Vokiečių žvalgybai į rankas Baltarusijoje pakliuvo Baltarusijos komisariatų ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos nesunaikinti archyvai ir dokumentai, pagal kuruos vokiečiams greit pavyko išaiškinti, kas paliktas pogrindiniam darbui. Taip pat žvalgyba sužinojo, kokiais pasais naudojasi siunčiama sovietų agentūra (pagal paso seriją ir numerius, kuriuos naudojo tik agentai).⁸⁶ Vokiečiams padėjo perėję į jų pusę partiniai ir NKVD darbuotojai. Ypač noriai išaiškinant NKVD-istus padėjo Baltijos šalių piliečiai. Taip buvo išaiškintos į Lietuvą siųstos NKVD-istų grupės. Vienos grupės vadą A. Blažį atpažino lietuvis policininkas, kuris jį pasekė, o vėliau pats vienas ir suėmė. A. Blažys išdavė visą grupę.⁸⁷ Kitą grupę išdavė patys siųstų NKVD-istų giminaičiai. Ne geresnė padėtis buvo ir kitur. Buvęs prokuroras, pasiųstas į Kijevą organizuoti partizaninių būrių, nuėjo į komendantūrą, išdavė savo būrį, partizanų bazę ir dar tris būrius po 50 partizanų.⁸⁸ Tai buvo ne vienetiniai atvejai. Kai partizanai labai įkyrėdavo vokiečiams, šie „šukuodavo“ vietovę reguliariosiomis dalimis. 1942 m. Kryme vokiečių ir rumunų daliniai atliko antipartizaninę operaciją, kurioje dalyvavo apie 50 tūkst. karių. Buvo sunaikinta 1000 partizanų, paimti trofėjai: patrankos, minosvaidžiai, kulkosvaidžiai, šaudmenys. Kartais partizanus naikindavo pačių sovietų rankomis. 1942 m. Baltarusijoje pradėjo aktyviai veikti N. Nikitino partizanų brigada, tuo metu buvęs pats aktyviausias partizanų junginys.⁸⁹ Vokiečių žvalgyba išsiaiškino kai kuriuos Centrinio ir Baltarusijos partizaninių judėjimo štabų kodus ir šifrus. Vokiečiai tuo pasinaudojo 1942 m. spalio mėn., nusiųsdami N. Nikitino brigadai radiogramą, kurioje buvo įsakoma visam junginiui grįžti į sovietinį užnugarį. Kai junginys perėjo fronto liniją, paaiškėjo, kad niekas jokios radiogramos nesiuntė. N. Nikitinas ir jo brigados būrių vadai buvo suimti ir nuteisti po 15 metų už savavališką išėjimą iš okupuotos teritorijos.⁹⁰ Vokiečiai pradėjo naudoti melagingus partizanų būrius iš vlasovininkų ir belaisvių, kurie išaiškindavo, kur randasi partizanai. Jei būrys nedidelis, jį sunaikindavo patys, jei būdavo daugiau, pranešdavo vietą vokiečiams (ta patirtimi vėliau sėkmingai pasinaudos sovietai, kovodami su antisovietiniu pogrindžiu). Vokiečiai taip pat pradėjo naudoti partizanų taktiką. Į partizanų kontroliuojamus rajonus siųsdavo nedideles diversines grupes, kurios rengdavo pasalas partizanams. Tokioje pasaloje žuvo vienos partizanų brigados vadas su štabu.⁹¹ Kovoti su partizanais buvo pritraukiami nacionaliniai junginiai, suformuoti vokiečių. Su partizanais jie kovojo ne savo tėvynėje: Baltijos šalių junginiai kovojo Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainos junginiai – Baltijos šalyse ir t.t. Be to, vokiečiams padėdavo kaimų savisaugos daliniai.

     Pagal I. Starinovą, Sovietų Sąjungoje 1941 - 1944 m. veikė beveik milijonas partizanų.⁹² Baltarusijos istorikas I. Kuznecovas teigia, kad partizanų buvo du kartus mažiau – pusė milijono.⁹³ Su tuo sutinka ir B. Sokolovas.⁹⁴ Be to, pagal jį kolaboravo triskart daugiau žmonių - 1,5 milijono. Pagal I. Starinovą, per 1942 - 1944 m. partizanų negrįžtami nuostoliai buvo 30 047 žmonių (neskaitant Ukrainos)⁹⁵, tačiau jis parodo tik CPJŠ nuostolius, o kur dar NKVD ir kariuomenės partizanai. I. Kuznecovas teigia, kad partizanų nuostoliai – mažiausiai 100 000. Taip pat iki šiol ginčijamasi, kiek partizanai sunaikino vokiečių ir jų technikos. CJPŠ duomenimis, partizanai sunaikino, sužeidė ir paėmė į nelaisvę 1 600 tūkst. vokiečių ir jų sąjungininkų, sunaikino 3000 traukinių sąstatų, 1191 tanką, 476 lėktuvus, 890 įvairiausių sandėlių.⁹⁶ Bet, kaip pažymi V. Piatnickio knygos redaktorius, dar socializmo laikais VDR istorikas komunistas V. Kiunrichas nustatė, kad vokiečių ir jų sąjungininkų nuostoliai užnugaryje buvo 550 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip pusė – buvę Sovietų Sąjungos piliečiai, tarnavę vokiečiams, tiek pat kartų mažesni technikos ir materialinio turto nuostoliai.⁹⁷

     Sovietinis partizaninis judėjimas nebuvo visaliaudinis, atvirkščiai, daugiau žmonių vokiečių užnugaryje kovojo prieš sovietų partizanus, o ne už juos. Ypač sovietiniams partizanams nesisekė Baltijos šalyse, Vakarų Ukrainoje, Moldavijoje. Sovietiniai partizanai dažniau kovojo su vietiniais gyventojais, nei su vokiečiais. Neįvykdė jie ir savo pagrindinio uždavinio – nesutrikdė geležinkelio darbo. Nors ir sunkiai, bet vokiečių karius reguliariai pasiekdavo šaudmenys, ginklai, maistas, technika ir t.t. Partizanai nesugebėjo sutrukdyti nei vienos vokiečių planuotos operacijos.


Išnašos: (spausti, norint pamatyti visą sąrašą)
Naudoti informacijos šaltiniai:

1. P. Štaras „Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo tėvynės karo metais“, „Mintis“, Vilnius, 1966 m1
2. J. Vildžiūnas „Kova be atvangos“ , „Vaga“, Vilnius, 1971 m.
3. Д. Армстронг «Партизанская война. Стратегия и тактика 1941 – 1943», «Центролиграф», Москва, 2007 г.
4. Военно-исторический сборник «Неправда Виктора Суворова – 2. А. Дюков. «Партизаны и диверсанты»», «Яуза», «Эксмо», Москва, 2008 г.,
5. М. Болтунов «Диверсанты ГРУ», «Эксмо», «Яуза», Москва, 2004 г.
6. А. Гогун «Сталинские коммандос. Украинские партизанские формирования. Малоизученные страницы истории 1941 - 1944», «Центролиграф», Москва, 2008 г.
7. Э. Иоффе «Абвер, полиция безопасности и СД, тайная полевая полиция, отдел «иностранные армии – Восток» в западных областях СССР стратегия и тактика 1939 – 1945», «Харвест», Минск, 2007
8. И. Кузнецов «Засекреченные трагедии советской истории», «Феникс», Ростов-на-Дону, 2007г.
9. А. Попов «Диверсанты Сталина. НКВД в тылу врага», «Эксмо», «Яуза», Москва, 2008 г.
10. В. Пятницкий, И. Старинов «Разведшкола № 005. История партизанского движения» «Аст», Москва, «Харвест», Минск, 2005 г.
11. Б. Соколов «Фронт за линией фронта. Партизанская война 1939 – 1945», «Вече», Москва, 2008 г.
12. http://www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm
13. http://www.genocid.lt/Leidyba/1/audrone.htm
14. ru.wikipedia.org (Кузнецов, Николай Иванович (разведчик))