Vokiečių plane antrajai „Taifūno“ fazei buvo vaizduojama Maskvos apsuptis ir Vakarų fronto sunaikinimas dviem stipriomis atakomis. Reindarto trečioji ir Hopnerio ketvirtoji tankų grupės su 18 divizijų turėjo suformuoti šiaurinę žnyplę, sutraiškydamos Rokosovskio 16-ąją armiją, tada sukurdamos placdarmą per Maskvos-Volgos kanalą ir perkeldamos priešakines divizijas už sostinės. Guderiano antroji tankų grupė, su 9 divizijomis, turėjo suformuoti pietinę žnyplę, užimti Tulą ir tada vykti šiauriau į Kolomną. Kol Vakarų fronto flangai būtų sutraiškyti, fon Klugės 4-oji armija turėjo pradėti prevencinę ataką prie Naros upės su 14 divizijų, kad neleistų Žukovui trukdyti skverbimuisi.

          AGC didžiąją lapkričio pradžios dalį praleido perorganizuodama pajėgas kitai „Taifūno“ fazei. Pastovios sovietų kontratakos flanguose privertė fon Boką paskirti antrą ir devintą lauko armijas saugoti kairįjį ir dešinįjį flangus. Kitaip nei pirmoje „Taifūno“ fazėje, AGC trūko jėgos ir atsargų, kad galėtų atakuoti visu savo frontu, vietoj to turėjo tenkintis vietinėmis pergalėmis įvairiose vietovėse. 3-ioji tankų grupė buvo nusilpninta dėl poreikio turėti stiprius rezervus apie Kalininą ir galėjo paskirti tik vieną tankų korpusą puolimui. Pagrindinė puolamoji jėga buvo patikėta 4-osios tankų grupės XL ir XLVI tankų korpusams. Fon Bokas turėjo 36 divizijas antrajai „Taifūno“ fazei - vos pusė to, ką turėjo pirmoje fazėje.
          Antroji „Taifūno“ fazė buvo susilpninta liuftvafės atsitraukimo į kitas vietoves, labiausiai link Viduržemio jūros. Lapkričio pradžioje, fon Ričtofeno VIII aviacijos korpusas buvo vienintelis stipresnis būrys likęs padėti „Taifūnui“, su mažiau nei 100 naikintuvų ir 200 bombonešių. Liufvafės efektyvumą mažino ir blogos oro sąlygos bei prastai įrengti oro uostai. Dėka to, AGC nebegalėjo taip smarkiai pasikliauti aviacija šioje „Taifūno“ fazėje. Sovietų aviacija tuo metu toliau atstatinėjo savo kritinius praradimus ir iki lapkričio vidurio sovietai vėl lyderiavo ore.
          Vokiečių logistika lapkričio pradžioje nepagerėjo ir nepaisant sumažinto puolimo greičio. fon Bokas skundėsi, kad OKH vadas nesugebėjo priimti AGC 30 aprūpinimo traukinių per dieną kvotos didžiąją spalio dalį ir tuomet lapkritį kvotą paprasčiausiai sumažino ketvirtadaliu, kas taip pat nebuvo pasiekta. Tiesą sakant, AGC trūko atsargų didžiąją „Taifūno“ dalį ir tai neleido fon Bokui kaupti logistinio rezervo atnaujintam puolimui. Vokiečių geležinkelininkai sutaisė geležinkleio bėgius į Gžatską, Volokolamską, Kalugą ir Plavską iki antrosios „Taifūno“ fazės pradžios, bet labai nedaug aprūpinimo traukinių jais pasinaudojo. Dauguma tankų divizijų turėjo vos 1-1,5 V.S. kuro „Taifūno“ antrosios fazės pradžioje, to buvo užtektinai pradinėms atakoms, bet ne didesnėms operacijoms. Vokiečiai išsaugojo didžiąją dalį savo artilerijos, bet amunicijos atsargų buvo nedaug ir jos būtų sunaudotos per pirmas kelias puolimo dienas.
          Žukovas ir Šapošnikovas beveik pasiekė stebuklą praretindami Vakarų frontą spalio 10-lapkričio 14 dienomis, bet vis dar buvo neaišku, ar naujos gynybos linijos buvo pakankamai stiprios atlaikyti koordinuotas atakas. Iš viso Žukovas ir Konevas turėjo 53 divizijas (38 pėstininkų, 3 tankų ir 12 kavalerijos) ir 14 tankų brigadų „Taifūno“ antroje fazėje, bet dauguma buvo vos 60 ar mažiau procentų pajėgios. Sovietų divizijos taip pat buvo suvaržytos amunicijos ir ekipuotės trūkumo. Sovietų pramonė būtų užtrukusi pagaminti pakankamai amunicijos ir ginklų, todėl STAVKA įrengė naujų būrių „kepyklą“, kuri gamino būrį po būrio, kurie kartais išeidavo visiškai be apmokymų.
          Sovietų žvalgyba lapkričio viduryje nustatė vokiečių pasiruošimą atnaujinti „Taifūną“, Stalinas dar kartą įsikišo į STAVKOS planus. Stalinas įsakė Žukovui pradėti atakas prieš vokiečių 4-ąją ir 3-iąją tankų grupes, kad sugriautų vokiečių planus. Nenorėdamas prarasti ir taip nedidelių rezervų neryžtingose atakose, Žukovas atsargiai sutiko su Stalino įsakymais; sovietų diktatorius įspėjo Žukovą, kad jis sumokės savo gyvybe, jei vokiečiai pasieks Maskvą. Žukovas tinkamai įsakė Rokosovskiui panaudoti savo kavaleriją ir šarvuotąją techniką pradėti atakas prieš 4-ąją tankų grupę lapkričio 16 d.

          Tačiau antroji „Taifūno“ fazė prasidėjo prieš Rokosovskiui pradedant veikti. Lapkričio 15 dienos rytą generolo Alfredo Vagerio XXVII korpusas puolė dviem pėstininkų divizijomis, sustiprintomis šarvuota kovos grupe iš 1-osios tankų divizijos, tam, kad nustumtų sovietų 30-osios armijos pajėgas nuo Maskvos jūros, Ivankovsko vandens saugyklos, ir apsaugotų trečiosios tankų grupės flangą. 30-oji armija vis dar bandė atsigauti po sunkių kautynių prie Kalinino, dvi jos divizijos atsitraukė per Volgos upę. Per dieną 9-oji armija suardė sieną tarp Kalinino ir Vakarų frontų. Lapkričio 16 d., 3-osios tankų grupės LVI korpusas pradėjo keltis per Lamos upę tiesiai priešais 30-osios armijos kairįjį flangą, kuris labiau buvo abipusių kautynių, o ne gynybos linija. 30-oji ir 16-oji armijos pradėjo savo atakas prieš LVI tankų korpuso placdarmą nieko nepasiekdamos.
          Sovietų 30-ajai armijai esant suardytai tarp Maskvos jūros ir Volokolamsko, 4-oji tankų grupė pradėjo pagrindinę puolimo dalį, atakuodama ryčiau nuo Volokolamso lapkričio 18 d. Ruofo V korpusu (trys pėstininkų divizijos) ir fon Vietingofo XLVI tankų korpusu (2, 5 ir 111 tankų divizijos), kurie turėjo virš 400 tankų. Hopneris turėjo sudaryti tarpą tarp 30-osios ir 16-osios armijų. Rokosovskis ginčijosi su Žukovu dėl poreikio vykdyti silpnesnę, bet elastiškesnę gynybą, kad būtų įmanoma atstatyti jėgas, bet Žukovas įsakė neatiduoti nei vieno metro vokiečiams. Visgi, Hopnerio ataka parodė, kad kavalerijos apsauga labiausiai saugojo sovietų 16-osios ir 30-osios armijos frontus vos trim divizijom, išdėstytom 90 km pločio fronte. Stalino kurstytos atakos tik susilpnino sovietų priešakines linijas prieš pat vokiečių puolimą. Spaudžiami penkių tankų divizijų, sovietų kavalerija ir pėstininkai atsitraukė į Kliną. Lapkričio 18 dienoa vakare, 4-osios tankų grupės ataka, siekiant atskirti 16-ąją ir 30-ąją sovietų armijas, prasidėjo. 30-ajai armijai atsitraukiant link Klino, o 16-ajai link Istros, tarpas tarp dviejų armijų vis labiau vėrėsi. Generolas majoras Leliušenko, atsigavęs po sužeidimų Borodine, apsiėmė vadovauti 30-ajai armijai lapkričio 18 d. naktį ir gavo Žukovo įsakymą laikyti Kliną bet kokia kaina. Abiem armijom atsitraukiant, lapkričio 19 d. Hopneris didino spaudimą, užpuldamas XL tankų ir IX pėstininkų korpusais Rokosovskio kairįjį flangą. Tuo pat metu fon Bokas įsakė 9-ajai armijai pereiti į gynybą ir laikyti Konevo Kalinino frontą, kuris pradėjo keletą kontratakų, kol Hopneris ir Reindartas traiškė Žukovo Vakarų fronto dešinį flangą. Leliušenko atvyko į Kliną surasti naują savo komandą atsitraukiančią galvotrūkščiais, bet greit mieste jis sugebėjo sukurti gynybą, kuri sulaikė vokiečius 5 dienoms. Pagaliau, vokiečių LVI tankų korpusas atkirto kelią į Kalininą iš šiaurės, o V korpusas atkirto kelią iš pietų. Lapkričio 23 d., Leliušenko atitraukė likusius savo karius iš Klino link Maskvos-Volgos kanalo prieš pat apsupčiai uždarant likusius pabėgimo kelius. Reindardto trečioji tankų grupė greit išnaudojo sovietų atsitraukimą, lapkričio 23 d. užimdama Solnečnogorską ir Rogačevo kitą dieną. Skverbdamasi į šiaurę palei Klino-Maskvos geležinkelio liniją, kovos grupė iš 2-osios tankų divizijos lapkričio 25 d. susidūrė su sovietų 146-ąja tankų brigada netoli Peškio; šis sovietų būrys buvo ekipiruotas britiškais Matilda II tankais - vienas pirmųjų lendlizine technika aprūpintų būrių, pasiekusių frontą.

          Toliau į pietus, Rokosovskio situacija buvo desperatiška, nes jo armijai teko didžioji Hopnerio atakos dalis. Rokosovskis geriausią savo būrį, 78-ąją šaulių diviziją, kuri buvo atvykusi iš Sibiro spalio 17 d. su pilna komplektacija karių bei artilerijos, pasiuntė į Istros miestą. Reljefas apie Istrą buvo palankus gynybai, didelis rezervuaras šiaurėje ir pelkėtas reljefas pietuose. Hopneris įsakė Štumės XL tankų korpusui pulti miestą tiesiogiai, iš priekio. 78-oji šaulių divizija desperatiškai gynėsi keturias dienas, lapkričio 27 d. atsitraukė. SS „Reicho“ divizija Istros kautynėse neteko 255 nušautų, 671 sužeistų karių, o tai smarkiai sumažino likusias pėstininkų galias tokioje formuotėje. Rokosovskis negalėjo sustabdyti Hopnerio atakos, bet vokiečių puolimas darėsi vis blogiau koordinuojamas korpusų bei divizijų lygmens atakomis, tai leido daugumai sovietų būrių pabėgti. Lapkričio 28 d., Rokosovskis sukūrė naują gynybos liniją apie 35 km į šiaurės vakarus nuo Maskvos

          Kovos dėl Klino ir Istros pareikalavo daug 3-osios ir 4-osios lauko armijų atsargų ir sąlygojo žymius praradimus, kai tuo tarpu nei vienas sovietų būrys nebuvo apsuptas ir sunaikintas. Lapkričio pabaigoje oras darėsi įkyrus ir mažino vokiečių pėstininkų mobilumą. Reindarto LVI tankų korpusas lapkričio 27 d. pasiekė Maskvos-Volgos kanalą Jakromoje ir užėmė tiltą, bet buvo nemaloniai nustebintas, netoliese pastebėjęs pagrindinius naujos sovietų 1-osios smogiamosios armijos elementus išsilaipinančius iš traukinio. Po trumpo pabuvimo kairiajame krante su fon Manteifelio kariuomene, Reinhardtas evakavo placdarmą ir įsakė savo kariuomenei - iš tikrųjų tiktai keturios divizijos - kad išvalytų kanalo vakarų pakrantę ir apsaugotų Hopnerio kairįjį flangą. Lapkričio 30 d., Reinhardto grupė perėjo į gynybą. Hopnerio grupė tęsė puolimą dar kelias dienas, bet jos jėgos galiausiai nebeliko. 2-osios tankų divizijos šaulių brigada užėmė Krasnaja Polianą lapkričio 30 d., 32 km nuo Kremliaus, bet vokiečių šiaurinės pajėgos nebegalėjo prasiskverbti toliau, dėl stiprėjančio sovietų pasipriešinimo, blogo oro ir kuro trūkumo.
          Nepaisant pasikartojančių fon Boko įsakymų prisijungti prie puolimo, fon Klugės 4-oji lauko armija liko nemobilia prie Naros upės per visą lapkritį. Dėl šio neaktyvumo, Žukovas galėjo perkelti neveiklias 5-ąją ir 33-iąją armiją pastiprinti Rokosovskio linijos. Vietoj to, fon Kluge žaidė seną laukimo žaidimą ir pradėjo ataką tik, kai 4-oji tankų grupė buvo sustabdyta. Gruodžio 1 d. apie 05:00, 4-osios armijos XX ir LVII tankų korpusai puolė 4 divizijom, įskaitant 20 tankų diviziją. Fon Klugės puolimas buvo per mažas ir pavėluotas, bet buvo ir puikiai suplanuotas mažo puolimo pavyzdys. Nepaisant fakto, kad sovietų 33-ioji armija praleido daugiau nei mėnesį konstruodamos gynybinius įtvirtinimus apie Naro Fominsko, fon Klugės gerai pailsėję pėstininkai perėjo per pagrindinę pasipriešinimo liniją per kelias valandas. Naro Fominskas buvo užimtas ir 2 vokiečių pėstininkų divizijos pasiekė didelę pergalę, perlauždamos 33-iosios armijos gynybos liniją. Žukovas greit pervedė pajėgas pastiprinti 33-osios armijos frontą, kuris gruodžio 2 d. pradėjo nedidelę kontrataką. Po 48 valandų, fon Klugė atšaukė gynybą ir pradėjo atitraukinėti pajėgas už Naros upės. fon Klugės XIII korpusas turėjo paremti Guderiano ataką prieš Tulą, užimdamas Serpukovą, bet dėl Guderiano atviro pasibjaurėjimo, fon Klugė leido šiam korpusui pasiųsti tik nedidelius patrulių būrius. Atsižvelgiant į faktą, kad jie suvartojo mažiausiai resursų iš kitų armijų ir perėjo į gynybą dar spalio pabaigoje, fon Klugės 4-oji lauko armija buvo tinkama atremti sovietų kontrapuolimą kai jis prasidėjo, bet fon Klugė atėmė iš antrosios „Taifūno“ fazės paskutinius sėkmės šansus. Vėliau Žukovas rašė, kad dėl atakų centre nebuvimo, jie galėjo pervesti visus savo rezervus iš fronto centro į flangus priešo pajėgoms atmušti.
          Tuo metu, Guderiano antroji tankų grupė praleido didžiąją lapkričio dalį atmušinėdama sovietų kontratakas ir bandydama sukaupti pakankamai kuro paleisti vienai paskutinei atakai prieš pat prasidedant žiemai. Tačiau, sovietai atstatė Boldino 50-ąją armiją greičiau, nei Guderianas atkūrė savo jėgas ir iki lapkričio vidurio sovietai jau turėjo 6 šaulių ir vieną tankų divizijas Tuloje. Po keletos mažų zondavimų miesto pietinėje gynyboje, Guderianas nusprendė veržtis į Tulą iš rytų ir vakarų, o ne rizikingai veržtis tiesiogine ataka. Lapkričio 18 d. dvi Heinriko XLIII korpuso divizijos pradėjo pulti rytų kryptimi, kad užimtų Aleksiną ir atkirstų Serpukovo-Tulos greitkelį. Tačiau prieš Guderianui įsakant savo šarvuotajai technikai pulti, Veisenbergo LIII korpusas jau kentėjo nuo skausmingos sibirietiškos 413-tos šaulių divizijos kontratakos Uzlovajoje. Guderianas buvo priverstas praleisti kelias kritines dienas atstatyti savo dešinįjį flangą ir jis turėjo susilpninti savo puolimą, pavesdamas dvi motorizuotas pėstininkų divizijas iš Lemelseno XLVII tankų korpuso sustiprinti išvargintą ir nuniokotą LIII korpusą.
          Guderianas negalėjo pradėti puolimo iki pat lapkričio 24 d. Eberbacho kovos grupė dar kartą lyderiavo, užimdama kelių susikirtimą Venevoje ir išblaškydama sovietų tankų ir kavalerijos pajėgas aplink. Kol 17-oji tankų divizija veržėsi į Kaširą, 4-oji tankų divizija ir elitinių pajėgų pulkas pasuko į vakarus ir bandė atkirsti geležinkelio liniją į Tulą. Sovietų pasipriešinimo Tulos rytuose silpnumas paskatino OKH tikėti, kad 2-oji tankų grupė gali pradėti siaubti Maskvos pietryčius, todėl Guderianas gavo įsakymą išsiųsti 29-ąją motorizuotą diviziją skverbtis rytų kryptimi, atkirsti Kaširos-Michailovo geležinkelio liniją. Tačiau po kelių skverbimosi dienų, Guderiano priešakiniai būriai sustojo, vos tik atsimušė į netikėtai stiprų sovietų pasipriešinimą; 17-oji tankų divizija buvo sustabdyta netoli Kaširo, o XLIII korpusas buvo sustabdytas po Aleksino užėmimo. Gruodžio 2 d. Guderianas nusprendė dar kartą pamėginti apsupti Tulą ir sunaikinti 50-ąją armiją. Kol didelė 2-osios tankų grupės dalis atlaikė didelį skaičių sovietų kontratakų, Eberbacho kovos grupė ir elitinių pajėgų pulkas puolė vakarų kryptimi, šiek tiek motorizuotų pėstininkų pasiekė Tulos-Serpukovo geležinkelio liniją prieš tai, vėliau gruodžio 4 d. spaudžiami jie buvo priversti atsitraukti.
          Iki gruodžio 4-5 dienos vakaro, visos AGC armijos perėjo į gynybą. Militaristiniais terminais kalbant, operacija „Taifūnas“ pasiekė kulminaciją, tai reiškia, kad buvo pasiektas taškas, kuomet puolanti armija nebebuvo stipresnė nei besiginančioji. Suprasdami, kad daug priešakinių būrių buvo pavojingai nualinti ir praktiškai be rezervų, daug vadovų pradėjo prašyti leidimo vykdyti vietinius atsitraukimus į geresnes pozicijas gynybai. Nesulaukęs leidimo, Guderianas pradėjo XXIV tankų korpuso atsitraukimą iš pavojingų pozicijų iš šiaurės Tulos.
          Antrajai "Taifūno" fazei nepasisekė užimti Maskvos ar sunaikinti didesnes sovietų pajėgas, bet AGC liko gana arti sovietų sostinės.

          Fon Bokui nežinant, lapkričio 30 d. Stalinas patvirtino Šapošnikovo planą žiemos kontrpuolimui, kai vokiečių priešakiniai būriai jau buvo visiškai sustoję. Kol Žukovas stabilizavo Vakarų frontą, Šapošnikovas lėtai kaupė tris naujas armijas kontrpuolimui - 1-ąją smogiamąją ir 20-ąją armiją šauriau nuo Maskvos, o 10-ąją armiją netoli Kolomnos. Šios sovietų armijos nebuvo labai stiprios, buvo gana silpnai paruoštos artilerijoje ir šarvuotoje technikoje, bet jos gavo pakankamai didelius kiekius pėstininkų pastiprinimo kai tik lapkričio pabaigoje „Taifūnas“ pasiekė kulminaciją. Šapošnikovas ir Žukovas karštai ginčijosi kaip panaudoti šį pastiprinimą, bet jie sutiko, kad pirmas žingsnis turi būti atmušti Kopnerio ir Guderiano tankų priešakinių būrių atakas.

          1941 m. gruodžio 5 d. 03:00 Konevo Kalinino frontas pradėjo žiemos kontrataką, pradėdami atakas į rytus nuo Kalinino su 31-ąją armija. Po aštuonių valandų 29-oji armija prisijungė, puldama Kalinino vakarus. Vokiečių XXVII korpusas atmušė nekoordinuotas 29-osios armijos atakas, bet 31-oji armija grąsino įsiskverbti į Kalininą iš rytų. Tuo metu, Hitleris sutiko sustabdyti visas puolimo operacijas dėl blogėjančio oro, bet jis įsakė AGC ginti savo sunkiai pasiektus laimėjimus.
          Fon Bokas ir Reinhardtas padarė nedovanotinų klaidų, kurios pasiaukojo sovietų žiemos kontrapuolimo sėkmei. Fon Bokas atėmė iš Reinhardto 3-iosios tankų grupės visas pėstininkų divizijas, kad pastiprintų kritinį 9-osios armijos flangą prie Kalinino, palikdamas Reinhardtą su trim tankų ir dviem motorizuotų pėstininkų divizijomis Klino katile. Reinhardto pajėgos parėjo į gynybą iškart po Jakromos tilto fortifikacijos evakuacijos, jam nepavyko atitraukti savo šarvuotos technikos nuo Maskvos-Volgos kanalo, kad sukurtų mobilius rezervus, bet jis paliko daug savo artilerijos, išdėstytos netoli fronto linijos. Visos trys Reinhardto tankų divizijos - kurios gruodžio 5 d. turėjo gal 75-80 tankų - buvo koncentruotos rytinėje katilo dalyje netoli Dmitrovo ir Jakromos. Reinhardto nualintas kairysis flangas, nuo Dmitrovo Maskvos Volgos kanalo iki Zakarovo (apie 60 km) buvo laikomas vos 14-osios ir 36-osios motorizuotų pėstininkų divizijų. Tik priedangos pajėgos, ne gynybos, dengė Guderiano flangą.
          Gruodžio 6 d. 06:00, Leliušenko 30-oji armija puolė dvi vokiečių motorizuotas pėstininkų divizijas trim šaulių divizijomis ir dviem tankų brigadomis, ekipiruotomis 56 lengvaisiais tankais. Ataka prasidėjo be aviacijos ar artilerijos paramos, bet Leliušenko ataka išplito po labai platų frontą ir jo pajėgoms greit pasisekė pasistūmėti 12 km prieš 36-ąją motorizuotą pėstininkų diviziją šiauriau nuo Klino. Kuznecovo 1-oji smogiamoji armija puolė 14-ąją motorizuotą pėstininkų ir 6-ąją tankų divizijas rytuose penkiomis šaulių brigadomis. Nepaisant įspūdingo pavadinimo, 1-oji smogiamoji armija neturėjo šarvuotos technikos ir turėjo labai mažai artilerijos. Reinhardto nusilpusios pajėgos buvo per daug prastai išdėstytos, kad atremtų kokias nors atakas. Vienai sovietų puolimo grupei pasisekė LVI tankų korpuso vadavietės puolime Bolšoje Ščapovo 4 km į šiaurės rytus nuo Klino ir generolas Ferdinandas Šalas pats turėjo panaudoti šautuvą savo vadavietės gynybai. Tačiau, vokiečių vadovavimas atrodė tarsi paralyžiuotas arba apatiškas dėl didėjančios grėsmės, galbūt dėl fizinio ir moralinio nuovargio po 9 savaičių puolimo; fon Bokas apibūdino sovietų veržimąsi į 3-iosios tankų grupės šiaurinį frontą kaip „nemalonų“. Priedo prie Leliušenko atakų Kuznecove, 20-oji ir 16-oji armijos gruodžio 6 d. pradėjo atakas prieš 2-osios tankų divizijos pozicijas Krasnaja Poliana. Rokosovskio armija buvo rimtai nusilpusi dėl savo rolės stabdant vokiečių puolimą, tačiau jis jau turėjo pakankamai pėstininkų, kad pradėtų seriją atakų prieš 4-osios tankų grupės frontą ir neleido jai pasiųsti jokių žymesnių pajėgų padėti Reinhardtui.

          Gruodžio 8-9 dienomis situacija 3-iajai tankų grupei tapo labai nepalankia, kai 30-osios armijos priešakinis būrys - 8-oji tankų brigada, vadovaujama pulkininko Pavelo Rotmistrovo - atkirto Kalinino-Klino kelią ir užėmė Jamugą. Vokiečių situacija Kline buvo chaotiška dėl skubotos gynybos, organizuotos priešlėktuvinių ir aprūpinimo būrių. Tuo pat metu, 1-oji smogiamoji armija rytinėje pusėje užėmė Fedorovką ir 16-oji armija sugebėjo atstumti SS „Reicho“ diviziją link Istros. Reinhardtas pagaliau įsakė savo spaudžiamom tankų divizijoms atsitraukti atgal link Klino, o Hopneris įsakė savo pajėgoms atsitraukti palei Solnechonogorsko-Istros liniją. Kai vokiečių tankų grupės pradėjo atsitraukti, sovietų 5-oji armija prisijungė prie puolimo. Fon Bokas pasiuntė kelis pėstininkų batalionus į Kliną, bet 3-ioji tankų grupė buvo rimtame pavojuje dėl galimos Klino apsupties. Reinhardtas panaudojo kovos grupę iš 6-osios ir 7-osios tankų divizijų, kad kontratakuotų prieš Rotminstrovo tankus Jamugoje, kol atitraukė daugumą 3-iosios tankų grupės į Kliną. Didelis kiekis vokiečių artilerijos ir technikos buvo paliktas dėl skuboto pasitraukimo iš Klino. Kai tik sukoncentravo savo pajėgas, Reinhardtas galėjo išlaikyti miestą, bet sovietų pėstininkai ir kavalerija apvažiavo jo kairį flangą per žiojintį tarpą tarp 3-osios tankų grupės ir 9-osios lauko armijų.
          Hopneris bandė padėti Reinhardtui, pasiųsdamas savo 10-ąją tankų diviziją padėti Klino gynybai, bet kuro trūkumas, prasti orai sunkino greitus veiksmus. Rokosovskis pasinaudojo 10-osios tankų armijos suteiktu pranašumu ir gruodžio 11 d. pradėjo priešakinę ataką prieš XL tankų korpusą, kuriai pavyko užimti Istrą, kol 20-oji armija užėmė Solnečnogorską. Nuo šiol, visas kairysis AGC sparnas atsitraukinėjo. Gruodžio 12 d. Leliušenko suformavo mobilią grupę su 8-a ir 21-a tankų brigadomis, 2-uoju motorizuotu pulku, 46-uoju motociklų pulku ir dviem kavalerijos būriais – visi vadovaujami Rotmistrovo - kas atkirstų 3-iosios tankų grupės atsitraukinėjimą. Po 2 dienų, Rotmistrovo grupė atkirto kelią iš Klino į vakarus, tuo pačiu izoliuodama 1-ąją, 2-ąją, 6-ąją, 7-ąją tankų divizijas ir 14-ąją motorizuotą pėstininkų diviziją. Desperatiškame bėgime, XLI ir LVI tankų korpusai paliko daug savo ekipuotės ir atsitraukė į pietvakarius, kol nedidelė sargyba laikė Kliną. Dvi kovos grupės iš 1-osios ir 2-osios tankų divizijų sėkmingai kontratakavo Nekrasine ir atidarė pabėgimo kelią 3-iajai tankų grupei. Klinas buvo paliktas 21:30 gruodžio 15 d. ir 3-ioji tankų grupė buvo apsaugota nuo apsupties, bet jos 5-ios mobilios divizijos buvo nebeefektyvios dėl didelių ekipiruotės praradimų.
          3-iosios tankų grupės mūšių aukos buvo palyginti nedidelės Kline, tačiau moraliniai nuostoliai buvo milžiniški. LVI tankų korpuso vadas, generolas Šalas, skundėsi, kad dauguma karių prarado norą kovoti ir paprasčiausiai vaikščiojo norėdami pabėgti nuo šalčio ir galimo užėmimo. Hopnerio 4-oji tankų grupė taip pat susidūrė su galima apsuptimi, kai 2-asis kavalerijos korpusas pramušė silpną vokiečių liniją netoli Svenigorodo ir grąsino nuniokoti. 9-oji lauko armija kankinosi kovoje apie Kalininą ir gruodžio 16 d. šis miestas vėl buvo sovietų rankose.
          Kol Šapošnikovo kontrapuolimas vedė 3-iąją ir 4-ąją tankų grupes šiaurėje, panašios apgalvotos pastangos buvo vykdomos, kad būtų sumušta išsklidusi Guderiano antroji tankų grupė. Gruodžio 5 d. Guderianas pateikė įsakymus priešakiniams būriams atlikti taktinius atsitraukimus, nes jo grupė buvo atakuojama 50-osios armijos Tuloje, 1-ojo kavalerijos korpsuso iš Kaširos ir naujos 10-osios armijos, kuri užėmė Michailovą. 3-ioji ir 13-oji armijos iš Timošenko fronto pietvakarių atakavo silpną vokiečių antrąją lauko armiją dešiniajame flange. Gruodžio 10 d. sovietų kavalerija apsupo XXXIV korpusą netoli Livnio ir jos 45-oji, 95-oji ir 134-oji pėstininkų divizijos liko apsuptos kelias dienas, su grėsme būti sunaikintoms. Generolas leitenantas Konradas fon Košenhausenas, 134-osios pėstininkų divizijos vadas, gruodžio 13 d. nusižudė, nes jis baiminosi, kad užėmimas yra neišvengiamas. Tiesą sakant, 3 vokiečių divizijos pabėgo iš apsupties - jos nebuvo sunaikintos, bet jos kentėjo nuo didelių karių bei ekipiruotės netekčių. Guderiano XXIV ir XLVII tankų korpusai galėjo apsiginti nuo kelių stiprių sovietų pėstininkų atakų, tačiau sovietams pasisekė praskirti tarpą tarp 2-osios tankų grupės ir 2-osios bei 4-osios lauko armijų. Gruodžio 12 d. abu Guderiano flangai buvo labai atviri ir jis neturėjo pasirinkimo, tik kaip galima greičiau atsitraukti pietvakarių kryptimi. Sovietų kavalerija pradėjo išnaudoti antrosios tankų grupės suirimą ir ketino atkirsti paskutinę aprūpinimo liniją iš Oriolo.
          Pagrindinė sovietų žiemos kontrpuolimo fazė nustūmė visas tris vokiečių tankų grupes nuo Maskvos ir, tiesą pasakius, pasiuntė 5/6 armijų iš AGC į sugriuvimą. Tik fon Klugės ketvirtoji lauko armija, kuri pradėjo ruoštis gynybai ir kaupti atsargas prieš kelias savaites, neprarado žymesnio ploto teritorijos sovietų puolime.

          Pirmoji sovietų žiemos kontrpuolimo fazė baigėsi iki gruodžio pabaigos, o AGC buvo nustumta tolyn nuo Maskvos. Kaluga buvo prarastas gruodžio 26 d., o Viazma ir Rževas liko vokiečių rankose per žiemą. Per operaciją „Taifūnas“, koviniai AGC elementai neteko 110 000 karių, įskaitant daugiau nei 24 000 nužudytus ir 5 000 dingusius. Vokiečių technikos praradimai 1941 m. gruodį buvo gana dideli, įskaitant 496 tankus, 983 artilerijos pabūklus, 473 81 mm minosvaidžius ir 800 prieštankinius ginklus. Sovietų praradimai gruodį buvo dar didesni; Vakarų ir Kalinino frontai kentėjo nuo 350 000 aukų - o tai yra 37%. Stalinas įsakė STAVKAI planuoti didelę kontrataką sausį, kuri turėjo apsupti ir sunaikinti didžiąją dalį AGC apie Viazmą. Sovietų kontrpuolimas sausį-kovą 1942 m. tikrai smarkiai spaudė AGC, bet jam nepavyko pasiekti savo tikslų.

          Hitleris buvo įsiutintas prasto savo generolų pasirodymo Maskvos puolime ir nepasitikėjo jų galimybe atlaikyti kontrapuolimą. Hitlerio pasitikėjimas savo generolų galia „Taifūno“ žlugimu buvo sumažintas. Jis pradėjo gruodžio 19 d. atleisdamas lauko maršalą fon Brauhičą ir lauko maršalą fon Boką. Per kitas tris savaites trys iš šešių vadų (Guderianas, Hopneris ir Štrausas) ir 4/22 korpusų vadų ( Geyras fon Švepenburgas, Fiorsteris, Geiras ir Viagneris) buvo atleisti. Fon Klugė perėmė AGC, o Modelis perėmė 9-ąją lauko armiją. Guderiano šalininkai laikė jo atleidimą neteisingu, tačiau faktas, kad jis dukart leido sovietų pajėgoms pabėgti iš apsupties, o ir jo pasirodymas „Taifūne“ buvo vidutinis. 9/30 vadovų pašalinimas iš AGC buvo valymas, Hitleris gali būti kaltinamas, kad nėjo iki galo. Fon Klugės neveiklumas prie Naros upės atėmė iš „Taifūno“ paskutinį šansą, o Reinhardto blogas pasirodymas Kline vos nesąlygojo 4 tankų divizijų praradimo. Kita vertus, Hitleris išvalė keletą senesnių vadovų, kuriems OKH teikė pirmenybę vietoj lauko vadų, kaip Modelis, fon Manteufelis ir Eberbachas. Hitleris taip pat ištaisė savo klaidą, kai jis sumažino ginkluotės gamybą 1941 m. viduryje, todėl užsakė ginklų gamybos ir padidinimą. Dar daugiau, vokiečiai pažino T-34 tankų galybę, todėl dar prieš „Taifūnui“ pasibaigiant, prasidėjo „Tigro“ ir „Panteros“ gamyba. Pralaimėjimas „Taifūne“ paliko Rytų frontą sužeistu žvėrimi, bet tokiu, kuris ruošėsi intensyvesnei kampanijai 1942 metais.

          Visa informacija dėl oro poveikio „Taifūnui“ buvo iškraipyta ilgo dezinformacijos laiko. Operacija „Taifūnas“ buvo vykdoma didelėje teritorijoje - 500 km nuo šiaurės iki pietų - ir oro sąlygos dažnai žymiai skyrėsi visame fronte. Iš abiejų pusių duomenų aišku, kad kol puolimas buvo trukdomas besikeičiančių blogo oro periodų, tikra žiema neatėjo iki pat „Taifūno“ kulminacijos. Vokiečių orų duomenys, surinkti iš visų 6 didžiųjų karinių vienetų, įtrauktų į „Taifūną“ rodo, kad pirmas sniegas, apie 5 cm spalio 7-13 dienomis, iškrito daugiausiai pietinėse teritorijose, kur atakavo Guderianas, ir nepaveikė 9-osios lauko armijos šiaurėje prie Rževo. Spalio sniegas greit ištirpo, jis nepadarė kelių neišvažiuojamais. Tačiau, spalio 10 d. 4-oji tankų grupė pažymėjo, kad „keliai sunkiai pravažiuojami“, o ir Guderiano įrašai rodo, kad „kai kuriose vietose motorizuotas judėjimas išvis neįmanomas“. Vokiečių duomenys taip pat rodo, kad keliai pradėjo džiūti po 4 dienų ir spalį purvo periodas tęsėsi maždaug savaię. Lietus nuo spalio 27 d. iki lapkričio 3 d. padarė nemažai purvo, kaip ir lapkričio 9-24 dienomis, bet bet kuriuo atveju purvo faktorius buvo laikinas ir tik kai kuriose vietose. Niekad nebuvo taip, kad visi AGC teritorijoje esantys keliai būtų nepravažiuojami dėl purvo. Didžiausias prasto oro ir purvo poveikis buvo suprastėjusi vokiečių logistinė situacija.
          Šalčio poveikis blogai apsirengusiems Vermachto kariams dažnai nurodomas kaip pagrindinis „Taifūną“ stabdęs faktorius. Spalį dienos temperatūra buvo 0-15°C . Šalčiausia buvo 3-ios tankų grupės teritorijoje apie Rževą. Temperatūros smarkiai nukrito lapkritį, kai dienos temperatūra buvo nuo -11 iki -20°C. Nors vokiečių priešakinių linijų kariai nebuvo patenkinti tokia temperatūra, ji nekėlė didesnių problemų iki lapkričio pabaigos, kai „Taifūnas“ jau pasiekė kulminaciją. Lapkritį iškrito apie 20 cm sniego. Didėjantis šaltis ir sniegas prasidėjo tik gruodžio 4 d., kai „Taifūnas“ jau buvo pasibaigęs. Sovietų žiemos kontratakos pradžioje, gruodžio 4-7 dienomis, temperatūra krito žemiau -17°C, kas jau darė įtakos vokiečių karių užsispyrimui bei sveikatai ir paaiškina, kaip sovietai pajėgė pasiekti kai kuriuos prasilaužimus. Šalčiausia temepratūra buvo apie Maskvos-Volgos kanalą - tai daro sovietų prasiveržimą Kline suprantamesniu. Oras truputį sušilo gruodžio 8-12 dienomis, padėjo vokiečiams įsitvirtinti Kline, bet temperatūra vėl krito gruodžio 13-15 d. Apibendrinimui, šaltesnės temperatūros neatėjo iki pat „Taifūno“ žlugimo, bet jau įsivyravęs toks oras padėjo sovietų kontrpuolimui.

          Pirminės priežastys, kodėl žlugo „Taifūnas“, buvo rimtos vokiečių taktinės klaidos, susidėjusios su logistinių sistemų trūkumais. Kritinės taktinės klaidos buvo: (1) Hitleriui ir OKH nepavyko suplanuoti Maskvos puolimo, vietoj to vykdė trumpalaikes atakas, kurios atėmė iš AGC svarbius pastiprinimus ir atsargas, (2) Guderianui nepavyko uždaryti Briansko ir Trubčevsko katilų, tai leido tūkstančiams sovietų karių pabėgti į Tulą, (3) OKH pagrindinės puolimo jėgos retinimas, pasiunčiant 9-ąją armiją ir dalį 3-iosios tankų grupės skverbtis į Kalininą, o 2-ąją tankų grupę skverbtis į Kurską, (4) fon Kliugės neveiklumas nepadėjo „Taifūnui“, (5) pašalintos beveik visos fon Boko 3-ios tankų grupės pėstininkų divizijos, kad būtų pastiprintos taktiškai menkavertės kautynes apie Kalininą, (6) Reinhardtui nepasisekė, nes jis nepasiuntė normalaus rezervo dengti jo silpno kairiojo flango, (7) liuftvafės atsitraukimas kai „Taifūnas“ jau buvo netoli tikslo, atėmė iš AGC vertingą aviacijos pagalbą, ir (8) fon Boko dvigubos apsupties planas neatsižvelgė į kuro trūkumą, atstumą ir reljefą, formuotą ir oro sąlygų. Iš esmės, „Taifūnas“ buvo ydingas planas, vykdantis nedideles ir tik pradžioje sėkmingas operacijas dėl RA nepasiruošimo.
          Sovietai mėgsta sakyti, kad jie sustabdė vokiečių puolimą, tačiau RA pasirodymas prieš „Taifūną“ buvo prastokas. Nepaisant fakto, kad Vakarų frontas įtvirtino fortifikuotas linijas su rezervu, AGC pramušė sovietų priešakinę liniją keliose vietose ir apsupo didelę dalį Vakarų ir Briansko frontų per savaitę. Kitaip nei keli pavyzdžiai, rodantys statišką pasipriešinimą, dauguma sovietų būrių pabėgo ar subyrėjo žaibiško karo pagalba. Boldino Tulos gynyba buvo vienintelė didelė nusisekusi sovietų gynybos operacija per visą „Taifūną“.

Priedai:

Chronologija 1941 m.

Rugpjūčio 4 d. Hitleris spaudžiamas įsakyti skverbtis į Maskvą. Hitleris sako, kad Leningradas, Ukraina ir Krymas yra pagrindinės užduotys.
Rugpjūčio 5 d. Mūšiai Smolensko katile baigiasi
Rugpjūčio 21 d. Fiurerio direktyva Nr. 34 nustato, kad pagrindinė puolimo kryptis - pietūs.
Rugpjūčio 30 d. Žukovas pradeda kontrataką, kad atsiimtų Jelnią
Rugsėjo 6 d. Fiurerio direktyva Nr.35 nustato Maskvą, kaip svarbią užduotį
Rugsėjo 30 d. Guderianas užpuola Briansko frontą („Taifūno“ pradžia)
Spalio 2 d. 3-ioji ir 4-oji tankų grupės pradeda pagrindinį puolimą „Taifūno“ operacijoje
Spalio 3 d. STAVKA perskraidina 5-ajį parašiutininkų korpusą į Oriolą, bet miestas pasiduoda 2-ajai tankų armijai. Trečioji tankų armija užima tiltą per Dneprą Cholme
Spalio 4-5 d. Von Klugės ketvirtoji lauko armija sutraiško aplink Jelnią esančias sovietų armijas
Spalio 5 d. Tankų grupės pervadinamos tankų armijomis. STAVKA leido vakarų frontui atsitraukti iki Viazmos
Spalio 6 d. Rusų kontrataka netoli Mtensko. 2-oji tankų armija užima Brianską
Spalio 7 d. Vokiečiai užima Viazmą
Spalio 8-9 d. Trys sovietų armijos izoliuotos apie Brianską
Spalio 9 d. SS reicho divizija užima Gžacką
Spalio 10 d. Žukovas perima vakarų fronto vadovavimą. Antroji tankų armija užima Mtenską
Spalio 12 d. Pasipriešinimas Brianske baigiasi. XIII korpusas užima Kalugą
Spalio 13 d. Trečioji tankų grupė užima Rževą
Spalio 14 d. Trečioji tankų grupė užima Kalininą
Spalio 15-17 d. Borodino mūšis
Spalio 15 d. Sovietų vyriausybė pradeda Maskvos evakuaciją
Spalio 18 d. Vokiečiai užima Možaiską
Spalio 19-29 d. Konevas kontratakuoja Kalinine
Spalio 22-23 d. Guderiano grupė persikelia per Zušką Mtenske
Spalio 27 d. Užimamas Volokolamskas
Spalio 28-29 d. Pirmasis Guderiano bandymas šturmuoti Tulą nepasiseka
Lakričio 3-13 d. Sovietų 3-ioji armija užpuola Guderiano dešinį flangą Teplojoje
Lakričio 15-18 d. 3-ioji ir 4-oji tankų grupės pradeda antrąją „Taifūno“ fazę
Lakričio 23 d. Trečioji tankų grupė užima Kliną
Lakričio 24 d. 2-oji tankų grupė pradeda paskutinį puolimą
Lakričio 27 d. Istra krenta prieš 4-ąją tankų armiją. 3-ioji tankų grupė persikelia per Maskvos-Volgos kanalą Jakromoje
Lakričio 30 d. 2-oji tankų grupė užima Krasnaja Polianą
Gruodžio 1 d. Vokiečių 4-oji lauko armija prasilaužia prie Naros upės
Gruodžio 2-4 d. Paskutinis Guderiano bandymas apsupti Tulą nepasiseka
Gruodžo 4-5 d. Prasideda rimti šalčiai, „Taifūnas“ stabdomas
Gruodžo 5 d. Konevo Kalinino frontas pradeda žiemos kontrataką
Gruodžio 6 d. Žukovo vakarų frontas pradeda didelę kontrataką prieš tris vokiečių tankų grupes
Gruodžio 10 d. Vokiečių XXXIV korpusas apsupamas netoli Livno
Gruodžio 11 d. Sovietai atsiima Istrą ir Solnechogorską
Gruodžio 15 d. 3-ioji tankų grupė palieka Kliną


Pajėgos: (spauskite, norėdami pamatyti visą sąrašą)


Naudoti informacijos šaltiniai:

1. „Mowcow 1941- Hitler‘s first defeat“, Robert Forczyk, 2006 m.
2. "At far approaches to moscow", Ilja Moščanskis, Elena Charytonova, 2002 m.
3. http://www.rytufrontas.net/e107_plugins/forum/forum_viewtopic.php?111.0
4. http://ww2db.com/battle_spec.php?battle_id=37
5. http://www.serpukhov.su/dima/war/eng/eindex.htm
6. http://www.historylearningsite.co.uk/battle_for_moscow.htm
7. http://lt.wikipedia.org/wiki/Maskvos_m%C5%AB%C5%A1is
8. http://en.wikipedia.org/wiki/Battle_of_Moscow
9. ru.wikipedia.org