Keturias 1941-ųjų dienas – nuo birželio 23-iosios iki 26-osios – Raseinių, Kelmės ir Kaltinėnų apylinkėse dundėjo pabūklų salvės. Trys sovietų tankų (ir viena motorizuota) divizijos – iš viso apie 1000 kovos mašinų – čia patykojo į Žemaitijos gilumą galvotrūkčiais besiveržusių vokiečių.

      Pirmoji karo su vokiečiais diena (1941m. birželio 22-oji), sovietų manymu, turėjo baigtis taip: „Šiaulių kryptimi <...>priešininkas, paryčiui įsiveržęs į mūsų teritoriją, antroje dienos pusėje mūsų karių kontratakomis buvo sumuštas ir nublokštas už valstybinės sienos; be kita ko, Šiaulių apylinkėse mūsų artilerija sunaikino apie 300 priešo tankų.“
      Bent jau šitaip, nemikčiodamas, 1941-ųjų birželio 23 d. patikliems radijo klausytojams bėrė propagandos žirnius sovietinis „Informbiuro“.
      Vokiečių karininkai, jeigu tai girdėjo (ir suprato), matyt, leipo juokais – kaip tik tądien 6-oji vermachto tankų divizija (toliau „tankų divizija“ bus žymima santrumpa TD) užėmė Raseinius. Kiek šiauriau puolusios 1-osios divizijos tankų grobiu tapo Lyduvėnų geležinkelio tiltas, na, o piečiausiai atakavusi 8-oji TD buvo nudūmusi dar toliau – jau artėjo prie Kėdainių ir Nevėžio. Visos jos priklausė 4-ajai vokiečių tankų armijai (Panzergruppe 4), smogiamajai armijų grupės „Šiaurė“ jėgai, puolusiai Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje.
      Tačiau sovietai išties turėjo kuo nupūsti šypsenas nuo vermachto karininkų veidų. Telšių, Kelmės ir Šiaulių apylinkių miškuose dar iki karo pradžios spėta sutelkti apie 800 tankų. Tad dvi sovietų tankų divizijos, 23-ioji ir 28-oji (pastarajai vadovavo būsimasis legendinis karvedys Ivanas Černiachovskis), tik ir laukė progos smogti Žemaitijoje beįsibėgėjančiai Vermachto kovos mašinai.
      Šiaurės Vakarų fronto vadas generolas Fiodoras Kuznecovas netruko duoti tokį įsakymą. Pulti buvo numatyta birželio 23-iąją, 4 val. ryto. Kelmės ir Raseinių rajone besiveržusį dviejų vokiečių tankų divizijų tandemą (anksčiau minėtas 1-ąją ir 6-ąją) iš šiaurės, nuo Tverų ir Užvenčio, turėjo užgriūti 700 sovietų tankų.
      Vos vermachto tankistams susikibus su šiais priešininkais, vokiečiams į šoną turėjo smogti iš pietvakarių, nuo Kėdainių pusės, prislinkusi sunkiasvorė 2-oji sovietų TD. Sunkiasvorė, nes turėjo pusšimtį vokiečių sviediniams kone nepramušamų metalinių monstrų – sunkiųjų tankų KV-1 ir KV-2.

      F. Kuznecovo sumanytas tankų divizijų kontrsmūgio planas Žemaitijoje buvo neblogas, tačiau tolesni įvykiai netruko sujaukti viltis.
Pirmiausia, pro beužsiveriančius sovietų tankų divizijų gniaužtus, tarytum futbolo kamuolys vartininkui pro kojas, prasmuko 8-oji vokiečių TD. Ir nurūko užimti Daugpilio tiltų.
      Antra – iš priedangų į kelius išlindusias sovietų tankų kolonas tučtuojau ėmėsi „mėsinėti“ vokiečių bombonešiai. Tad abi iš šiaurės puolusios divizijos, dar nespėjusios privažiuoti iki priešininko, gerokai „nukraujavo“ – 23- ioji divizija šitaip prarado septyniolika, o jos kaimynė (I. Černiachovskio) – dvidešimt septynis tankus.

      Rusų tankistams teliko griežti dantimis, klausantis beaistrių „Informbiuro“ skelbimų, kad „mūsų aviacija sėkmingai kaunasi, dengdama kariuomenę“. Iš tiesų didžioji dalis Lietuvoje tuo metu buvusios sovietų karinės aviacijos smilko tų pačių vokiečių bombonešių sudaužytuose aerodromuose.

      Dar blogiau buvo tai, kad atakuoti vokiečių rusų tankai važiavo pustuščiais degalų bakais – sandėliai buvo Rygoje, maždaug už poros šimtų kilometrų. O pirmyn atgal zujančius benzinvežius gan sėkmingai medžiojo „Luftwaffe“ pilotai.
Todėl tiek 23-ioji, tiek 28-oji divizijos beviltiškai vėlavo pradėti puolimą (kiekvienai prieš ataką reikėjo apie 70 tonų benzino).
      Dera pastebėti ir tai, kad, nors abi divizijos turėjo per 700 tankų, kone visi jie buvo lengvi plonašarviai T-26 ar BT-7 su benzininiais varikliais, taigi, visai įkandami daugumai vokiečių patrankų.
      Pirmieji degalų atsargas papildė I. Černiachovskio (28-oji div.) tankistai. Apie 18 val. vakaro 300 divizijos tankų (lengvieji T-26 ir BT-7) pasuko Varnių, vėliau – Kražių link. Sovietų tankistai visur naršė vokiečių – šių nebuvo. Priekyje, varžydamiesi vienas su kitu narsumu, lėkė septyniolikos tankų būrys, vadovaujamas majoro Boriso Popovo.
      Ir tik apie 22 val. vakaro, saulei jau slepiantis už miško, ties Kaltinėnais į sovietų tankus pasipylė vokiečių artilerijos sviediniai. Troškę išsiaiškinti santykius su priešo tankais atvirame lauke, sovietų tankistai netruko suprasti, jog užsirovė visai ant kitokio priešininko. Tai buvo 1-oji vokiečių pėstininkų divizija: jos gerai užmaskuoti prieštankiniai pabūklai vieną po kito it degtukus (T-26 ir BT-7 varikliai buvo benzininiai) pleškino sovietų tankus.
      Majoro Boriso Popovo tankų būrys, kaip ir dera narsuoliams, nesustojo. Įsirėžę į vokiečių pozicijas, jie sušaudė ir sumalė vikšrais kokią dešimtį priešo pabūklų, tačiau atgalios iš viso būrio tegrįžo vos keturi... Žuvo ir pats majoras (po mirties gavęs SSRS didvyrio vardą): besiropščiantį iš degančio tanko, jį nukovė vokiečių pėstininkai.

      Panašiai toji diena baigėsi ir šiauriau, ties Laukuva, atakuoti bandžiusiai 23-iajai sovietų divizijai – jai teko atsitraukti nuo priešo artilerijos ugnies praradus trylika tankų.
      Visą birželio 24-ąją abi sovietų tankų divizijos laižėsi žaizdas. O sovietų Šiaurės Vakarų fronto vadovybė susivokė, kad užuot sėkmingai smūgiavę, vokiečių tankų divizijoms į sparną, rusų tankai aklai daužosi į prieštankiniais pabūklais pasišiaušusią 1-ąją Vermachto pėstininkų diviziją.
      Tankams buvo įsakyta trauktis už Ventos upės, į Latviją, tačiau pirmųjų karo dienų sąmyšyje įsakymas 28-osios divizijos taip ir nepasiekė. Tad šį birželio 25-osios rytą su fanatiška narsa dar syk pabandė pralaužti vokiečių gynybą tarp Kaltinėnų ir Kražių, Pašilės miestelio apylinkėse.
      Tai pasibaigė katastrofa – per atvirą lauką priešų link pasileidusią 130 sovietų tankų laviną vokiečiai tiesiog suvarpė sunkiųjų ir prieštankinių pabūklų ugnimi.
      Nors sovietams ir pavyko sunaikinti keliolika priešo patrankų, iki 15 val. jie prarado 84 tankus. Galų gale vokiečiai patys ėmė supti miškan pasitraukusius varganus divizijos likučius, tad Užvenčio link teprasiveržė apie 30 išlikusių sovietų tankų.
      Šitaip baigėsi sovietų mėginimas iš šiaurės kirsti į šoną Žemaitiją skrodusioms 6-ąjai ir 1-ajai vermachto tankų divizijoms.
      Pastarosios net nepajuto jokio pavojaus: abiejų sovietų tankų divizijų smūgius sugėrė vokiečių pėstininkai. Griežtai vertinant, šiuos susirėmimus net vargu ar galima pavadinti Raseinių tankų kautynėmis. Tankas prieš tanką čia nekovojo, o ir patys Raseiniai buvo tolokai. Kita vertus – ties Raseiniais puolusi 2-oji sovietų TD irgi buvo minėto kontrsmūgio dalyvė, taigi...

      Vokiečių generolo Franzo Landgrafo vadovaujama 6-oji TD buvo, ko gero, silpniausias vermachto tankų junginys tomis dienomis, puolęs sovietus Lietuvoje. Mat gerus du trečdalius jos tankų sudarė lengvieji čekiški „Pz.Kpfw. 35(t)“, kurie su savo silpnutėmis 37 mm patrankėlėmis tegalėjo beviltiškai braižyti sunkiųjų sovietų tankų šarvus.
      Kad ir kaip ten būtų, pirmas porą vokiečių puolimo Lietuvoje dienų keblumų divizijai lyg ir nekilo. Su savo kaimyne, 1-ąja vokiečių TD, ji sėkmingai veržėsi Šiaulių link.
      Divizijos tankai buvo pasidalinę į dvi taktines grupes: vienai jų vadovavo baronas Erichas von Seckendorfas, kitai – pulkininkas Erhardas Rausas. Birželio 23-iąją, kai F. Landgrafo junginys artėjo prie Raseinių, vokiečiai ėmė suprasti, jog turi reikalą su fanatišku priešininku.

      Kažkur už Eržvilko, pralėkusi nedidelį Paišlynio kaimelį, E. Rauso tankų grupė ramiai judėjo keliu, abipus kurio žaliavo sodai. Ūmai į vokiečių mašinų koloną iš netolimos pamiškės pasipylė šūviai. Gavęs kulką kakton iš maždaug šimto metrų, žuvo oberleitenantas Clausas Kulokas, dar daugiau – sovietų sviedinys pamušė ir priešakinį E. Rauso grupės tanką.
      Ir nors Vermachto kovos mašinos netruko nutildyti miško šaulius, kulkų lietus vis nesiliovė. Apstulbę vokiečiai greitai pastebėjo, kad į juos pliekia vadinamosios gegutės. E. Rausas savo atsiminimuose rašo: „Daugiausia šaudė snaiperiai, įsitaisę vaismedžių viršūnėse ir taikęsi į mus iš gan arti. Šie snaiperiai liko savo vietose net tuomet, kai pagrindinės priešo pajėgos pasitraukė, jie daugiausia taikėsi į karininkus. Kai kurie snaiperiai liko savo vietose net tuomet, kai mūsų tankai sustojo po jų medžiais ir ėmė šaudyti į pamiškę.“
      Kulkosvaidžių ugnimi vokiečiai greitai sunaikino šias vaismedžių „gegutes“, tačiau iki pat Raseinių nesiliovė stebėtis sovietų mirtininkais.
      Miestą, kad ir užtrukusi apie tris valandas, 6-oji vokiečių TD užėmė palyginti nesunkiai. Tačiau nesustojo tądien vokiečių tikslas buvo ne tik Raseiniai, bet ir strategiškai svarbūs tiltai per Dubysą. Todėl E. Rauso grupė tučtuojau pasuko šiauriau, Šiluvos link, ketindama užimti tiltą ties Katauskiais ir Kušeliške. Ericho von Seckendorfo tankų taikiniu tapo kitas Dubysos tiltas ties Kybartėliais.
      Vakare abu tiltai jau buvo atsidūrę vokiečių rankose.

      Šiauriau puolusi 1-oji vokiečių TD irgi triumfavo – padedama diversantų pulko „Brandenburgas“, ji sėkmingai užėmė Lyduvėnų geležinkelio tiltą.
      Dubysa atsidūrė vokiečių rankose, o pulkininką E. Rausą vakarop apėmė lyriškos nuotaikos: „Besileidžianti saulė nurausvino orą ir tyla atslinko net anksčiau nei sutemos. Rūko lauko virtuvių kaminai, o aplink jas susirinko visi laisvi nuo sargybos, norėdami tokią sėkmingą dieną užbaigti užtarnauta košės porcija.“
      Ir ūmai it perkūnas trenkė žinia – „Luftwaffe“ oro žvalgyba pranešė, kad nuo Kėdainių pusės Raseinių link skuba daugiau nei du šimtai sovietų tankų.
Pasidarė aišku, jog kitądien bus išties karšta. Tiek E. Rauso, tiek E.
      Seckendorfo grupių kariai net ir tamsoje ėmė karštligiškai tvirtintis abiejuose Dubysos krantuose. Upę ir tiltus derėjo žūtbūt išlaikyti.

      Generolo majoro Jegoro Soliankino Raseinių link vedama 2-oji sovietų TD labai skyrėsi nuo nelaimingų kolegių, bandžiusių smūgiuoti vermachto tankų pleištui iš Šiaurės Žemaitijos.
      Pirmiausia, ji buvo bene grėsmingiausia jėga, su kuria vokiečių tankai susidūrė Lietuvoje. Mat iš 225 divizijos tankų geras pusšimtis buvo sunkieji KV (ši santrumpa reiškė SSRS maršalo Klimo Vorošilovo vardą).
      Šių milžinų šarvai praktiškai buvo neįkandami jokiam to meto vokiečių tankui (nebent šis privažiuodavo visiškai arti ir pildavo sovietui mašinai į šoną šarvamušiu sviediniu) ir retam pabūklui. Vokiečių artileristai, regėdami, kad jų apšaudymas nedaro šiems tankams jokios regimos žalos, net praminė juos „vaiduokliais“.
      KV buvo dviejų modifikacijų. Kiek lengvesnis (43 tonų) KV-1, ginkluotas 76 mm patranka, buvo skirtas kovai su priešo tankais.
      Na, o 52-tonis trijų metrų aukščio KV-2 turėjo ne tik įspūdingų matmenų bokštelį, bet ir išties pabaisišką 152 mm pabūklą, mat buvo skirtas kovai su priešų blindažais.
      Kita vertus, KV turėjo ir nemažai silpnų vietų. Buvo nerangūs (o jų svorį išlaikydavo ne visi tiltai). Visiškai subjaurodavo kelius (todėl paprastai važiuodavo kolonos gale). Jų 500–600 arklio galių varikliams reikėjo didžiulių dyzelino kiekių.
      Grįžkime prie J. Soliankino divizijos. Karo pradžios vokiečių bombardavimo, kaip ir kiti sovietų tankų junginiai, ji išvengė, pasislėpusi miškuose, Ruklos ir Gaižiūnų apylinkėse.
      Birželio 22 d. vakare ji gavo įsakymą atakuoti vokiečius Raseinių kryptimi. Skirtingai nuo nelaimingai baigusių kolegių, 2-oji divizija priešo link judėjo kur kas sumaniau: naktimis, išjungę šviesas, nesinaudodami radijo ryšiu, tad išvengė vokiečių aviacijos smūgių.
      Tiesa, nuostolių vis tiek patyrė – nuo sunkiasvorių mašinų sukeltų dulkių kas porą valandų užsikimšdavo tankų oro filtrai, tad kelią nuo Jonavos iki Kėdainių pamažu nusėjo atsilikę ir taisomi tankai.
      Vėlią birželio 23-iosios naktį sovietų tankų divizija pasiekė Dubysos prieigas ties Kybartėlių tiltu. Vos ėmus aušti J. Soliankino tankai pajudėjo E. Seckendorfo grupės pozicijų link. Prasidėjo Raseinių tankų mūšis.
      Ko gero, smulkiausiai kautynes aprašė maždaug už 8 km šiauriau, Bedančiuose, buvęs pulkininkas E. Rausas. Anot jo, pirmiausia „supersunkieji rusų tankai KV-1“ sutrempė vokiečių pozicijas rytiniame upės krante.
      Nėmaž nesutrikęs, pulkininkas E. Seckendorfas priešingame, vakariniame, Dubysos krante sutelkė visą turėtą artileriją, išrikiavo maždaug šimtą tankų. Ir pasirengė tinkamai „sutikti svečius“. Šie neužtruko.
      Sunkieji sovietų tankai be vargo kirto upę ir lėtai ėmė kilti į priešingą krantą, visiškai ignoruodami vokiečių artilerijos ugnį. Užkilę pasisuko ir sutraiškė vokiečių prieštankinės artilerijos pozicijas miške.

      Tuomet šimtas 6-osios vokiečių TD tankų iš trijų pusių metėsi į kontrataką. Trečdalį atakuojančių sudarė galingiausi iš vermachte tuo metu turėtų tankų – vokiški „Pzkw IV“, visi kiti buvo čekiški „Pz.Kpfw. 35(t)“. „Kai kurie jų puolė rusų begemotus iš fronto, tačiau didesnė dalis atakavo iš flangų, – rašo Rausas. – Jų sviediniai iš trijų pusių pylėsi į plieninius gigantus, veltui bandydami kurį nors pramušti.“
      Atsakomieji KV šūviai vieną po kito pleškino vokiečių tankus, tad šie netrukus turėjo trauktis. Sovietų kovos mašinos mynė jiems ant kulnų, o į kairįjį Dubysos krantą jau ėmė lipti antroji, rusų tankų banga.
      Apnikti panikos, vokiečių pėstininkai išsislapstė kas kur, nusprendę praleisti per pozicijas priešo tankus, o tada užkirsti kelią iš paskos slenkantiems rusų pėstininkams.
      „Susirietę į kamuoliukus mažutėse tranšėjose, po kelio tiltais, vandens pralaidų vamzdžiuose ir pasislėpę javų laukuose, vokiečių kareiviai laukė, kol pravažiuos antroji sunkiųjų tankų banga. Tas laukimas prilygo loterijai, nes mūsų toliašaudė artilerija, šaudydama į šiuos tankus, nesuvokė, jog pataiko ir į mūsų pačių dalinius.“

      Vokiečiai traukėsi – tik greitis gelbėjo čekiškus „Pz.Kpfw.35 (t)“ nuo lėtai Raseinių link žlegsinčių geležinių sovietų monstrų. Yra liudijimų, jog vietomis, prisiviję „čekus“, penkis kartus sunkesni KV juos tiesiog taranuodavo ir nustumdavo griovin.
      Atrodė, tuoj tuoj ir J. Soliankino divizijos tankai bus mieste. Tačiau iki Raseinių likus gal porai kilometrų sovietų kovos mašinų lavina stabtelėjo.
Po kelių mūšio valandų 52-toniams KV ėmė trūkti šaudmenų ir degalų – šiuos jie rijo kaip tikri begemotai. Tad sovietai nesiryžo veržtis į miestą su pustuščiais degalų bakais.
      Laukdami degalų ir rengdamiesi lemiamam puolimui, 2-osios sovietų divizijos tankai susitelkė ir užsimaskavo miškeliuose bei javų laukuose, maždaug Gruzdiškių miestelio apylinkėse.
      6-osios TD vadas, generolas Franzas Landgrafas maldavo pagalbos. Į Raseinius skubiai atvykęs vokiečių XXXXI tankų korpuso vadas, generolas Georgas Hansas Reinhardtas nusprendė čia permesti zenitines 88 mm patrankas.

      Tuo pat metu tarp F. Landgrafo karių pasklido džiugi žinia – gremėzdiškai 105 mm lauko haubicų baterijai šaudant tiesiu taikymu pagaliau pavyko sunaikinti keletą sovietų šarvuotų pabaisų.
      Kad ir apdaužyta, gerokai sutrikusi, 6-oji vokiečių TD netruko atitokti ir mikliai išnaudojo tas kelias atokvėpio valandas.
      Į kryžkelę prieš Raseinius (kur iš miesto vedantis kelias šakojasi Šiluvos ir Kaulakių kryptimis) jie skubiai sutempė visą po ranka pakliuvusią sunkiąją artileriją – zenitinius 88 mm pabūklus, 105 mm lauko haubicas. Sutempė, užmaskavo ir parengė šaudyti tiesiu taikymu.
      Apie 15 val. į Raseinius gelbėti padėties atvykusią zenitinių 88 mm patrankų bateriją į kovos pozicijas palydėjo asmeniškai pats 6-osios divizijos vadas, generolas F. Landgrafas.
      Priešlėktuvinė artilerija netikėtai tapo geriausiais vokiečių tankistų draugais, legendinis vokiečių tankistas Otto Cariusas irgi prisimena: „... mes ėmėme su giliausia pagarba žiūrėti į zenitininkus, į kuriuos anksčiau žvelgėme tik atlaidžiai šypsodamiesi.“

      Ne mažiau efektyvios (tačiau nepelnytai užmirštos) prieš sovietų tankus netikėtai pasirodė ir 105 mm vokiečių lauko haubicos, vermachte iki tol dėl gremėzdiškumo pašaipiai vadintos „daržinės durimis“. Jei tik vokiečių artileristai turėjo valandėlę kitą pasiruošti ir užsimaskuoti, 105 mm šarvamušiai sviediniai puikiausiai gurino sunkiųjų sovietų monstrų šarvus.
      Jau kiek vėliau, 1941 m. liepą, Franzas Halderis, vokiečių generalinio štabo viršininkas, savo užrašuose pažymėjo, kad „didžioji pačių sunkiausių priešo tankų dalis buvo pašauta 105 mm pabūklais, mažesnė dalis pašauta 88 mm zenitinėmis patrankomis“.
      Kiek dešiniau Raseinių žemėn ėmė raustis į pagalbą atskubėjusios dvi pėstininkų divizijos – 269-oji ir 290-oji.
      Taigi, kai vėlyvą birželio 23-iosios popietę atsipūtę, susitvarkę ir apsirūpinę amunicija sunkieji J. Soliankino divizijos tankai vėl pajudėjo Raseinių link, anot E. Rauso: „... mūsų 88 mm zenitinė artilerija ir 105 mm baterija juos pasitiko šarvamušių sviedinių salvėmis. Išdėstyti tarytum laipteliai, gerai užmaskuoti, šie pabūklai greitai sunaikino daugybę sovietų tankų ir sustabdė jų ataką...“
      Apie 16 val. vakaro sovietai ėmė trauktis atgal. Šiaurės Vakarų fronto štabui J. Soliankinas pranešė sunaikinęs apie 40 vokiečių tankų ir maždaug tiek pat pabūklų, tačiau likęs beveik be degalų.

      Kol 6-oji vokiečių divizija naršiai pliekėsi su sovietais prie Raseinių, jos kaimynė 1-oji vokiečių TD (vadas – gen. Friedrichas Kirchneris) užėmė Baisogalą ir pasirengė smogti sovietams į užnugarį.
      To neprireikė – pastarieji jau traukėsi, vieną po kito patys naikindami be degalų ar šaudmenų likusius savo tankus.
      Birželio 25-osios rytą paaiškėjo, kad J. Soliankino pajėgos apsuptos: iš vakarų ją spaudė 6-oji vokiečių TD, šiaurėje tykojo generoloF. Kirchnerio tankai, o rytuose – 269 vermachto pėstininkų divizija.
      Sovietų 2-osios TD štabas į radijo eterį atviru tekstu paskelbė: „Padėkite, esam apsupti.“ Padėti, žinoma, nebuvo kam, tad divizijos vadai, pasitarę, nusprendė iš dar išlikusių tankų suformuoti kelias smogiamąsias grupes ir jomis bandyti pralaužti apsupties žiedą.
      Viena J. Soliankino divizijos tankų grupė birželio 25-ąją, 6 val. ryto, nesėkmingai bandė prasiveržti iš apsupties ties Šaukoto miesteliu.
      Pagrindinės pajėgos apie 4 val. ryto mėgino veržtis pro Vosiliškį, tad čia su sunkiaisiais sovietų KV buvo priversti susipažinti ir 1-osios vokiečių TD kovos mašinos. Tiesa, F. Kirchnerio junginys buvo ginkluotas kiek stipresniais tankais nei silpnučiai 6-osios „čekai“. 1-oji TD, bene vienintelė iš puolusių Lietuvoje, buvo sudaryta vien iš vokiškų tankų – daugiausia „PzKpfw III“, ginkluotų 50 mm patrankomis ir turėjusių šarvamušių sviedinių.
      Ties Vosiliškiu iš esmės pasikartojo Raseinių scenarijus – iš pradžių tarp vokiečių vėl kilo panika – joks prieštankinis pabūklas negalėjo pramušti pirmyn besiveržiančių sovietų monstrų.
      Galų gale pastaruosius vėl pristabdė 105 mm vokiečių lauko haubicų baterija. Ir čia pat kontratakavo 1-osios divizijos „PzKpfw III“.
      Anot šios atakos dalyvio kapitono Hanso von Falckenbergo, kautynėse nesyk susidarė kurioziška situacija: rusų tankai kiaurai pervažiuodavo vokiečių tankų eiles, o pastarieji apsisukdavo ir vydavosi priešą. Prisigretinę visai arti ir šaudydami sovietų „begemotams“ į šonus ir vikšrus maždaug 30 metrų atstumu, vokiečiai vieną po kito sustabdė maždaug 18 rusų KV. Tačiau išnaudojo tiek šarvamušių sviedinių, kad net du kartus pildėsi amunicijos atsargų, o jų į kautynių lauką paslaugiai pristatydavo vokiečių sunkvežimiai.
      Kodėl sovietai leidosi šitaip įžūliai sušaudomi iš arti? Matyt, jau visai nebeturėjo sviedinių, tad liko be žado stūksoti mūšio lauke. Kol, atsargiai prislinkę, juos rankinių granatų ryšuliais ar minomis galutinai sunaikino vokiečių pėstininkai.
      Šiose kautynėse 2-osios TD likučiai buvo nublokšti kažkur į mišką Sokaičių kaimo apylinkėse.
      Jie dar kelis kartus kilo į beviltiškas atakas, tačiau vokiečiai jau buvo radę kovos su sunkiaisiais tankais receptą – 105 mm haubicų ugnį tiesiu taikymu. Birželio 26-osios rytą išdrąsėję vokiečiai patys įsiveržė į mišką ir sunaikino paskutinius devynis sovietų tankus.
      Kodėl sovietai, net ir būdami visiškai apsupti, nė nemanė pasiduoti? Užuominų yra 1-osios vokiečių TD kovos žurnale, jame paminėta, jog sovietų komisarai šaudo tankų ekipažus, bandančius pasiduoti vokiečiams.
      Šitaip baigėsi Raseinių tankų mūšis. Iškart po jo 1-osios vokiečių TD vadovybė paskelbė, ką reikia daryti, ateityje vėl susidūrus su sovietų KV: „...mūsų prieštankiniai ginklai ir tankai bejėgiai prieš šiuos tankus, tad reikia pirmiausia taikytis į jų vikšrus, o sustabdytus priešo tankus pribaigti mūsų artilerija ar zenitiniais pabūklais. Arba, jei įmanoma, sunaikinti juos stipriais sprogmenimis.“