Šiemet sukaks 70 metų nuo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios, artėjant šiai datai pasirodo naujų straipsnių ir knygų, skirtų šiam įvykiui paminėti. Daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kodėl Sovietų Sąjungai taip tragiškai susiklostė karo pradžia, nors Sovietų Sąjunga turėjo žymiai daugiau tankų, lėktuvų, artilerijos. Tuo labiau, kad carinė Rusija, būdama daug silpnesnė už Vokietiją, karą pradėjo gerokai sėkmingiau, be to, neprarado taip greitai ir tokių didelių teritorijų. Keliamos įvairios versijos, kurias galima suskirstyti į tris pagrindines:
      1.Sovietų Sąjunga ruošėsi pulti, todėl gynybai nesiruošė.
      2.Sovietų Sąjunga ruošėsi suduoti Vokietijai prevencinį smūgį, bet Vokietija ją aplenkė.
      3.Sovietų Sąjunga bent 1941m. nesiruošė pulti, jos kariuomenės padėtis buvo tragiška, todėl siekė karą kiek galima labiau atitolinti ir todėl karo pradžia buvo tokia katastrofiška.
      Yra dar kelios mažiau nagrinėjamos versijos – vieną iš jų galima būtų laikyti nerealia, mažai tikėtina: Sovietų Sąjunga drauge su Vokietija ruošėsi kariauti prieš Didžiąją Britaniją, tačiau A. Hitleris klastingai apgavo J. Staliną ir puolė Sovietų Sąjungą iš pasalų, o kita versija priskirtina prie sąmokslo teorijų – kariškių sąmokslas prieš J. Staliną.
      Pirmosios versijos šalininkai vadinami suvorovininkais, nes V. Suvorovas (Rezunas) 1981 m. pirmasis ją iškėlė knygoje „Ledlaužis“¹ (išleista tik Vakaruose), kuri padarė sprogusios bombos įspūdį. Tarp tos versijos šalininkų yra ir savęs nepriskiriančių prie suvorovininkų, dažniausiai todėl, kad patį V. Suvorovą jie laiko tėvynės išdaviku, dėl to bijo jo draugijos. Pačioje Rusijoje puolimo versijos šalininkus jų oponentai paniekinančiai vadina demokratais (savęs neįvardija).
      Pati knyga Rusijoje buvo išleista 1993m., pirmuosius dokumentus iš uždarų archyvų pradėjo spausdinti Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos gynybos ministerijos žurnalas „Voenno-istoričeskij žurnal“. Dokumentai buvo atrenkami taip, kad parodytų Sovietų Sąjungos nepasirengimą puolamajam karui. Pavyzdžiui, 1992m. Nr. 1 buvo publikuotas „Aktas apie dr. Timošenko S. K. Gynybos komisariato perėmimą iš dr. Vorošilovo K. J.“² Akte nurodyta aibė trūkumų, iš kurių skaitytojas turėtų susidaryti įspūdį, kad puolimui Sovietų Sąjunga tikrai nebuvo pasiruošusi.
      Per 30 metų, praėjusių nuo pirmos knygos išleidimo, prasivėrė nemažai anksčiau visai neprieinamų archyvų ir daug faktų iš „Ledlaužio“ pasirodė esantys neteisingi. Todėl paskutiniu metu net buvę V. Suvorovo pasekėjai viską, ką parašė V. Suvorovas, ėmė neigti, siekdami parodyti esantys labiau kompetentingi: jie puikiai žino divizijų skaičių, kariuomenės struktūrą ir organizaciją, kitas subtilybes. Tai išmanydami jie lenktyniauja, kas ras daugiau klaidų V. Suvorovo knygoje, labai aršiai puola oponentus dėl netikslumų. Tačiau dažniausiai tuo jų išmanymas ir baigiasi, nes analizuoti turimus faktus jie nesugeba, galbūt todėl, kad dauguma jų yra istorikai mėgėjai ir jų požiūris į istorijos mokslą yra pasenęs. Jie mano, kad istorikai turi tik rinkti oficialius dokumentus, tik jais remtis ir iš jų dėlioti praeities mozaiką, pamiršdami, kad dar reikia ir analizuoti, ieškoti priežasčių, kodėl taip, o ne kitaip įvyko.
      Vienas iš tokių istorikų mėgėjų yra A. Isajevas. 2004m. pasirodė jo knyga „Antisuvorovas. Mažo žmogeliuko didysis melas.“³ Autorius knygoje papunkčiui neigia V. Suvorovo knygos tezes, tačiau V. Suvorovo teiginių, kuriems neturi kontrargumentų ir negali paneigti, paprasčiausiai nemini. Pavyzdžiui, nutyli apie vokiškus pasikalbėjimo žodynėlius, išleistus 1941m. gegužės mėn. Minėta A. Isajevo knyga bei po jos pasirodžiusios kitos buvo pastebėtos oficialiosios valdžios ir šis autorius nuo 2007m. pradėjo dirbti Rusijos federacijos Gynybos ministerijos Karinės istorijos institute, nors jis pagal specialybę net ne istorikas. Galima sakyti, jis tapo visų antisuvorininkų lyderiu. 2011 metais, artėjant karo pradžios metinėms, ginčai tarp suvorininkų ir antisuvorininkų dar labiau paaštrėjo.
      Lietuvoje ši tema istorikų yra labai mažai tyrinėta. Atskiros monografijos šiuo klausimu nėra, yra keli straipsniai⁴, kurie tyrinėja polemiką Rusijoje apie suvorovišką koncepciją bei jos kritiką. Lietuvos istorikų knygose šią problemą kiek plačiau savo monografijoje nagrinėjo N. Šepetys⁵, bet tik tiek, kiek tai buvo susiję su jo nagrinėjama tema – Molotovo-Ribentropo paktu ir jo įtaka Lietuvos likimui.
      Šiame darbe bus tyrinėjamas karinis aspektas, sovietų galimybės pulti Vokietiją 1941m. Lietuvoje tai nėra tyrinėta, daugiausiai šį klausimą nagrinėja istorikai mėgėjai interneto forumuose.
      Kadangi Rusija yra tiesioginė Sovietų Sąjungos interesų perėmėja, oficialus jos valdžios požiūris į įvykius II pasauliniame kare yra kategoriškas: Sovietų Sąjunga buvo taikinga šalis, ji išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo. Todėl Rusija labai jautriai reaguoja į visus, kas kitaip mąsto, kas jai primena apie kitų šalių okupaciją ir aneksiją. Ypač tada, kai Sovietų Sąjunga yra lyginama su nacistine Vokietija ir yra teigiama, kad Sovietų Sąjungai tenka tokia pat atsakomybė dėl prasidėjusio II pasaulinio karo. Todėl tyrinėjimai apie Sovietų Sąjungos pasiruošimą karui, jos agresyvią užsienio politiką II pasaulinio karo pradžioje yra labai aktualūs.
      Tyrimo objektas. Sovietų Sąjungos karinis pasirengimas, jos planai, galimybės pradėti puolimą prieš Vokietiją 1941m. Rusijos istorikų iškeltos versijos šia tema.
      Darbo chronologinės ribos. 1939 – 1941m. nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki birželio 22 dienos prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.
      Darbo tikslas. Ištirti sovietų galimybes pulti Vokietiją 1941m., tų galimybių šiuolaikines traktuotes ir prieštaringumą.
      Darbo uždaviniai
      1. Išanalizuoti Sovietų Sąjungos pasiruošimą karui.
      2. Išnagrinėti sovietinės kariuomenės struktūrą ir organizaciją.
      3. Išanalizuoti Sovietų Sąjungos karinius ir kariuomenės mokymo planus.
      4. Ištirti mobilizacijos galimybes.
      5. Palyginti sovietų ir vokiečių kariuomenių pajėgumą.
      6. Aptarti šiuolaikines traktuotes ir jų prieštaringumą.
      Darbas suskirstytas į keturias dalis: pirmoje analizuojama sovietų kariuomenės organizacija ir struktūra, jos stipriosios ir silpnosios pusės, antroje – sovietinės vadovybės planai ir mobilizacijos galimybės, trečioje dalyje – Vokietijos kariuomenės organizacija ir struktūra, jos stipriosios ir silpnosios pusės, ketvirtoje – Sovietų Sąjungos galimybės pulti Vokietiją, šiuolaikinės traktuotės ir jų prieštaringumas.
      Darbo metodas. Darbe naudojamas aprašomasis metodas pasiremiant rusų istorikų darbais, publikuotais dokumentais, memuarais, į rusų kalbą verstų užsienio šalių autorių darbais.
      Taip pat taikytas analitinis metodas – išsami dokumentų, įsakymų, planų, knygų, periodikos analizė, bei komparatyvinis metodas – Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kariuomenes lyginimas.
      Hipotezė. Sovietų Sąjunga ruošėsi užpulti Vokietiją 1941m.
      Šaltiniai. Geriausiai Sovietų Sąjungos pasiruošimus atspindi to meto dokumentai: įsakai, įsakymai, nurodymai, įvairūs aktai ir t.t. Nemaža jų dalis yra surinkta knygoje „1941m. dokumentai“⁶ , kitas šaltinis – Liaudies gynybos komisariato įsakymai⁷, taip pat nemažai dokumentų yra publikuota jau minėtuose „Voenno-istoričeskij žurnal“ žurnaluose.
      Labai įdomios generolo M. Zacharovo įžvalgos ir teiginiai⁸. Jis aprašo sovietinės kariuomenės organizaciją, planus, teorinius sovietinio karinio mokslo teiginius, savo darbą prieškario Generaliniame štabe. M. Zacharovas 1938 – 1940m. buvo Sovietų Sąjungos Generalinio štabo viršininko pavaduotojas, o po karo pats tapo Generalinio štabo viršininku. Todėl jo knyga – tai specialisto ir liudininko knyga apie to meto sovietų pasiruošimus karui, prie kurių planų kūrimo prisidėjo ir jis pats. Tad nieko keista, kad 1969m. jo parašyta knyga neleista publikuoti (nepaisant to, kad jis tuo metu buvo Generalinio štabo viršininkas), ji buvo išleista tik 1989m. ir tai cenzūruota, nors tuo metu cenzūros beveik ir nebuvo. Visa knyga buvo išleista tik 2005m., nors redakcija pripažįsta, kad pavyko atstatyti tik dalį to, ką pašalino cenzūra⁹, bet net iš to, ką pavyko atstatyti, matomi agresyvūs sovietų pasirengimai.
      Apie sovietinį laivyną daugiausia medžiagos admirolo N. Kuznecovo atsiminimuose.¹⁰ Apie tai, kaip buvo ruošiami kariai ir karininkai Vokietijoje, kaip ruošėsi karui, rašė tų įvykių liudininkas B.Vinzeris¹¹, pradėjęs tarnybą paprastu kareiviu reichsvere, o karą baigęs karininku.
      Istoriografija. Iš dabartinių rusų istorikų apie sovietinę kariuomenės organizaciją ir struktūrą 1941m. yra parašęs R. Irinarchovas¹², apie sovietinius planus ir strateginius žaidimus – istorikas, pulkininkas P. Babyliovas¹³. Apie Vokietijos kariuomenės struktūrą ir organizaciją knygą yra išleidęs B.Miulleris-Hillenbrandas¹⁴, apie Vokietijos karines oro pajėgas, jų struktūrą ir organizaciją rašė buvęs tų pajėgų generolas P. Deichmanas¹⁵, apie vokiečių tankų kariuomenę – A. Lobanovas¹⁶, Sovietų ir Vokietijos kariuomenes pagal kariuomenės rūšis lygina L. Lopuchovskis, B. Kavalerčikas¹⁷ ir V. Savinas¹⁸. Tačiau L. Lopuchovskis ir Kavalerčikas ieško daugiau minusų sovietinėje kariuomenėje, o V. Savinas – atvirkščiai, ieško pliusų.
      Apie Sovietų Sąjungos pasiruošimus karui rašė vienas iš objektyviausių tyrinėtojų M. Meltiuchovas, jo knygoje¹⁹ gausu nuorodų į archyvus, nors pats M. Meltiuchovas laikosi sovietinio požiūrio – nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, mano, kad rusų sovietinė lygybės tradicija atitiktų daugumos tautų interesus²⁰. Iš „suvorovininkų“ stovyklos pats žymiausias yra Markas Soloninas, aviacijos inžinierius, todėl viena pirmųjų jo knygų skirta sovietinei aviacijai²¹, kitoje knygoje nagrinėja priežastis, kodėl 1941 m. vasaros mūšiai buvo tokie katastrofiški sovietų kariuomenei²², bando net išvesti sovietų pralaimėjimo 1941 m. formulę, kuri pritaikyta tik konkrečiai 1941m. vasarai, o kitiems metams jį visiškai netinkama.
      Kitoks požiūris S. Zacharevičiaus knygoje²³, jis teigia, kad J. Stalinui visiškai nerūpėjo pasaulinė revoliucija, jis nuosekliai tęsė carų politiką, pirmiausia norėjo susigrąžinti prarastas po Pirmojo Pasaulinio karo teritorijas, jas susigrąžinęs, siekti, kad Rusija valdytų Juodosios jūros sąsiaurius ir turėtų išėjimą prie Viduržemio jūros, taigi, J. Stalinas visai nenorėjo karo su Vokietija. Tik nepavykus su A. Hitleriu susitarti dėl Turkijos, jis nutarė pradėti karą su Vokietija.
      Vieni iš V. Suvorovo priešininkų L. Lopuchovskis ir B. Kavalerčikas teigia, kad 1941m. sovietų katastrofa buvo neišvengiama, todėl J. Stalinas, žinodamas tikrąją kariuomenės ir šalies padėtį, negalėjo galvoti apie jokį puolimą, net prevencinį. Jis darė viską, kad karą atitolintų, net šalies saugumo sąskaita. Tam prieštarauja V. Savinas, kuris savo knygoje teigia, kad 1941 metų sovietinė kariuomenė buvo geriau paruošta nei karą laimėjusi 1945m. kariuomenė, net taktinis pasiruošimas 1941m. buvo geresnis nei vokiečių.
      Antisuvorovininkas V. Veselovas²⁴ kaltų ieško Vakarų Europoje, jo manymu, kalčiausia Didžioji Britanija, tai ji, anot V. Veselovo, stengėsi nukreipti nacistus nuo Vakarų Europos į Sovietų Sąjungą (toks požiūris būdingas visiems antisuvorovininkams, tik dabar, vietoj anksčiau teigtos klasinės neapykantos pirmai socialistinei valstybei, jie visi tvirtina, kad Didžioji Britanija patologiškai nekentė Rusijos ir jos politinis tikslas visais laikai buvo sunaikinti Rusijos valstybę), o po nesėkmės 1940m. Prancūzijoje į karą stengėsi įtraukti ir Sovietų Sąjungą. Taip pat jis, kaip ir A. Isajevas, bando paneigti papunkčiui visas V. Suvorovo versijas, išskyrus vieną, apie vokiškus pasikalbėjimo žodynėlius. Tam iš dalies pritaria kitas autorius V. Kolkovskis²⁵, nors jo negalima priskirti antisuvorovininkų stovyklai. Anot jo, labiausiai suinteresuota buvo JAV. Tačiau, skirtingai nuo antisuvorovininkų, jis mano, kad pats J. Stalinas norėjo karo, tik laukė patogaus momento užpulti Vokietiją. Kaip prieškario įvykius įsivaizdavo ir vertino sovietinė vadovybė, parodo 1948m. išleista propagandinė brošiūra²⁶.

      Sovietų karinės pajėgos susidėjo iš Darbininkų-Valstiečių Raudonosios armijos (toliau DVRA), Darbininkų-Valstiečių Karinio jūrų laivyno (toliau DVKJL), pasienio ir vidaus kariuomenės²⁷. Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose 1941m. birželio 21 d. buvo 5774211 žmonių: 4605321 sausumos kariuomenėje, 475656 karinėse oro pajėgose, 353752 kariniame jūros laivyne, 167582 pasienio daliniuose ir 171900 vidaus kariuomenėje²⁸.
      Sovietų Sąjungos kariuomenė turėjo 25786 tankus, 24488 lėktuvus, 117581 pabūklą ir minosvaidį²⁹. Iš jų vakarinėse karinėse apygardose (LKA, PabYKA, VYKA, KYKA, OdKA) buvo 190 divizijų, 3262851 karininkų ir karių, 15687 tankai ir savaeigiai pabūklai, 10743 lėktuvai, 59787 pabūklai ir minosvaidžiai³⁰. Dėl šių skaičių sutaria visos besiginčijančios pusės.
      Kariuomenės organizacija ir struktūra nelabai skyrėsi nuo carinės Rusijos kariuomenės, tik dabar vietoj caro vadovavo Stalinas, o vietoj ministerijos – komisariatas. Toliau viskas taip pat : Generalinis štabas, karinės apygardos (kurių ir ribos beveik sutapo su buvusiomis apygardomis), armijos, korpusai, divizijos. Išliko ir tas pats biurokratizmas, nepagarba pavaldiniams, pataikavimas aukštesniajai vyresnybei.
      Nors sausumos kariuomenė ir karinis jūrų laivynas turėjo atskirus Liaudies komisariatus ir štabus, bet tas atsiskyrimas buvo tik formalus, bendra vadovavimą vykdė Liaudies gynybos komisariatas ir Generalinis štabas. Karinio jūrų laivyno komisariatas (toliau KJLK) ir Vyriausiasis karinio laivyno štabas (toliau VKLŠ) vykdė Liaudies gynybos komisariato ir Generalinio štabo nurodymus bei įsakymus. Pasitaikė atvejų, kai Liaudies gynybos komisariatas ir Generalinis štabas net neinformuodavo apie savo nurodymus ir įsakymus KJLK ir VKLŠ, jie apie tai sužinodavo tik tada, kai apie tai jiems pranešdavo patys laivyno kariškiai. Todėl tarp sausumos kariuomenės ir karinio jūrų laivyno vadovybės visada būdavo trintis. Ypač jos padaugėjo, kai Generalinio štabo viršininku tapo armijos generolas K. Žukovas.
      Pasienio ir vidaus kariuomenei vadovavo Vidaus reikalų liaudies komisariatas (toliau VRLK). Skirtingai nuo karinio laivyno, pasienio ir vidaus kariuomenė nebuvo pavaldi Liaudies gynybos komisariatui ir Generaliniam štabui.
Bendrą vadovavimą ginkluotosioms karinėms pajėgoms vykdė Sovietų Sąjungos politinė vadovybė, kurios aukščiausioji vadovaujančioji institucija buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Politinis biuras. Tuo metu jį sudarė 10 žmonių (du iš jų kandidatai į Politinį biurą)³¹. Nors tai buvo kolegialus organas, bet viską lemdavo Centro komiteto sekretoriaus J. Stalino žodis. Politinis biuras parengdavo nutarimus, kurios įgyvendinti pavesdavo Liaudies komisariatams. Jie turėjo ir atsiskaityti Politiniam biurui, kaip įgyvendino nutarimus. Todėl kariuomenėje ir laivyne milžinišką įtaką turėjo politiniai darbuotojai, kurie stebėdavo ir kontroliuodavo, kaip vykdomi partijos iškelti uždaviniai.

      Tai buvo gausiausia kariuomenės rūšis. Ją sudarė 303 divizijos, 16 oro-desantinių, 1 motošarvuotoji ir 5 šaulių brigados. Ji buvo dislokuota 16 karinių apygardų ir viename fronte³². Karinės apygardos prie Vokietijos sienų buvo paskelbtos ypatingosiomis, ten pirmiausiai buvo siunčiama naujausia karinė technika, kariniai daliniai buvo geriau sukomplektuoti, sutelktos didelės karinės technikos, degalų, tepalų, šaudmenų atsargos. Tokių ypatingųjų apygardų buvo trys: Pabaltijo, Vakarų ir Kijevo. Tankų juose buvo 10747 vnt.³³, t.y. beveik pusė visų turėtų tankų, beveik visi nauji tankai buvo siunčiami į tas apygardas. Tokiu būdu iš 892 T-34 tankų į ypatingąsias apygardas buvo pasiųsta 774 tankai, o iš 504 KV tankų buvo nusiųsta 453 tankai³⁴.
      Sausumos kariuomenė buvo skirstoma į pėstininkų, autošarvuočių-tankų, artilerijos, kavalerijos, inžinierin4s, oro-desantinę kariuomenės rūšis.

      Tai buvo gausiausia kariuomenės rūšis. 1941 m. birželio 22 d. joje buvo 1747876 karininkai ir kareiviai³⁵. Jie sudarė 177 šaulių, 19 kalnų šaulių, 2 motošaulių divizijas ir 3 atskirąsias šaulių brigadas³⁶. Divizijos buvo trijų tipų: 6000, 9000 ir 12000 etatų³⁷. Tai buvo divizijos pagal taikos meto etatus, nors realiai 12000 tipo divizijose karių ir karininkų buvo 10298³⁸.
      Karo atveju jos visos turėjo būti papildytos pagal vieną, bendrą karo meto divizijų etatą (2 priedas), skirtųsi tik motorizuotų (3 priedas) ir kalnų divizijų etatai.
      Pėstininkai buvo ginkluoti automatiniais šautuvais AVS 36, pusiau automatiniais šautuvais SVT 38, SVT 40, Mosino sistemos 1891/1930 metų šautuvais ir karabinais.
      Sovietų pėstininkai neturėjo gerų kulkosvaidžių, jie buvo ginkluoti lengvaisiais DP ir sunkiaisiais „Maksimo“ kulkosvaidžiais. Abu šie kulkosvaidžiai (ypač „Maksimo“ sistemos kulkosvaidis) savo taktiniais ir techniniais duomenimis nusileido vokiečių kulkosvaidžiams MG 34. Todėl 1939m. sovietinę kariuomenę pradėta perginkluoti naujais sunkiaisiais DS 39 kulkosvaidžiais, jie turėjo pakeisti „Maksimo“ kulkosvaidžius. Šie ginklai turėjo aibę trūkumų - buvo nepatikimi, dažnai gesdavo, todėl 1941m. likus keletui dienų iki karo, jų gamyba buvo nutraukta. Be šių kulkosvaidžių, sovietų kariuomenė dar turėjo ir stambaus kalibro (12,7 mm) DŠK kulkosvaidžius, kuriais kariuomenė pradėta ginkluoti 1938 metais.
      Taip pat sovietų pėstininkai buvo ginkluoti ir pistoletais-kulkosvaidžiais PPD 40 ir PPŠ-41, labai dažnai painiojamus su automatais, tačiau tuo laikotarpiu automatų neturėjo nė viena pasaulio kariuomenė.
      Sovietinėje istoriografijoje, o ypač literatūroje ir kine įsigalėjo mitas, gajus ligi šių dienų, kad 1941 m. prasidėjus karui vokiečiai beveik visi iki vieno buvo ginkluoti automatais, o sovietiniai pėstininkai tik Mosino šautuvais, kurių irgi labai trūko, o automatą turėjo tik vienas kitas kareivis. Iš tikrųjų vokiečių tankistai, parašiutininkai, pagalbinės dalys buvo ginkluotos ne automatais, o pistoletais-kulkosvaidžiais. Iš vokiečių pėstininkų jais apginkluoti buvo tik skyrių vadai, eiliniai pėstininkai buvo ginkluoti karabinais. Jei pažiūrėsime į divizijų etatus, tai pistoletais-kulkosvaidžiais geriau buvo aprūpintos sovietinės šaulių divizijos.
      Prasidėjus karui sovietai masiškai pradėjo gaminti pistoletus-kulkosvaidžius ne todėl, kad jie buvo geriausi ginklai, o todėl, kad jie buvo pigiausi, nereikalavo daug žaliavų ir darbo valandų, juos galėjo gaminti, surinkinėti žemos kvalifikacijos darbininkai, vaikai.
      Šaulių divizijos skyriui iš 11 karių pagal ginkluotės etatą priklausė kulkosvaidis PD 27, du pistoletai-kulkosvaidžiai, 8 pusiau automatiniai šautuvai, 1 pistoletas³⁹ (juo buvo apginkluotas kulkosvaidininkas). Kadangi pusiau automatinių šautuvų trūko, tai trys kariai buvo ginkluoti Mosino šautuvais⁴⁰. O vietoje pusiau automatinių šautuvų SVT 38, SVT 40 galėjo pasitaikyti automatiniai šautuvai AVS 36. Be to, šaulių divizija buvo ginkluota 16 plaukiojančių tankų ir 13 autošarvuočių, 150 minosvaidžių, 132 patrankomis ir haubicomis (1 priedas), pagal etatą joms dar priklausė 37-mm ir 76-mm zenitinės patrankos, bet jų trūko, ypač 37-mm patrankų⁴¹, todėl daugelis divizijų jų iš viso neturėjo.
      Šaulių divizijų silpnoji pusė buvo jų motorizacijos lygis – divizijai priklausė turėti 451 sunkvežimį ir 99 traktorius⁴², tačiau turėta tik pusę to kiekio, kitą pusę buvo planuojama gauti paskelbus mobilizaciją iš pramonės įmonių ir kolūkių⁴³. Dvi ar trys divizijos buvo sujungiamos į šaulių korpusą, korpusui dar priskirdavo du korpuso artilerijos pulkus, zenitinės artilerijos divizioną, inžinierinį batalioną, ryšių lėktuvų eskadrilę, kitas užnugario dalis. Tačiau dalis šaulių korpusų, susidedančių iš dviejų divizijų, kuriose karių ir karininkų skaičius būdavo po 6000, buvo silpnesni už vokiečių pėstininkų diviziją.
      Nors tai buvo gausiausia, tačiau ir prasčiausiai apmokyta kariuomenės dalis. Visų pirma ten patekdavo viskas, kas likdavo nuo kitų kariuomenės rūšių (jūrininkų, artileristų, tankistų, aviatorių, pasieniečių ir kt.). Tai buvo mažiausiai raštinga ir fiziškai silpniausia kariuomenės dalis. Padėtį sunkino tai, kad jaunesnieji karininkai, kurie tiesiogiai turėjo užsiimti kareivių ruošimu, patys buvo blogai paruošti. Į karo mokyklas priimdavo jaunuolius baigusius ne tik vidurinę mokyklą (10 klasių), bet ir baigusius tik 7 klases⁴⁴. Prastas karininkų paruošimas ypač išryškėjo per Žiemos karą. Apie tą problemą buvo kalbėta 1940 m. balandžio mėnesio pasitarime aptariant Žiemos karo rezultatus. Pulkininkas Ch. Mamsurovas darė pranešimą, kuriame užsiminė ir apie karininkų ruošimo problemas. Jis buvo gavęs 10 ką tik baigusių karo mokyklą karininkų, nei vienas iš kurių nemokėjo skaityti žemėlapio, naudotis kompasu, vadovauti mūšiui. Paprasti kareiviai, kariavę dvi savaites, mokėjo ir žinojo daugiau, negu tie karininkai, besimokę dvejus metus⁴⁵. Tačiau išvados nebuvo padarytos, atvirkščiai, karininkų ruošimo programos buvo supaprastintos, kad jas galėtų išlaikyti ir nebaigę vidurinių mokyklų jaunuoliai.
      Kita rimta problema – kariuomenėje nebuvo seržantų institucijos, kuri sukurta tik 1940 m. lapkrityje, t.y. dar vėliau, nei įvesti generolų laipsniai RA. Skirtingai nuo kitų šalių, kur seržantais tapdavo kariai baigę tikrąją karinę tarnybą ir pasilikę kariuomenėje liktiniais, sovietų kariuomenėje seržantais skirdavo kareivius iš šauktinių, atliekančiųjų privalomąją karinę tarnybą. Taigi kareivis, pats gerai dar neįsisavinęs karinės profesijos, turėdavo jos mokyti kitus kareivius. Todėl ir toliau didžiausias krūvis apmokant karius tekdavo jaunesniesiems karininkams, kurių funkcijas būtų galima lyginti su seržantų pareigomis kitose kariuomenėse.
      Kad pėstininkai buvo blogiausiai apmokyti, pripažino ir pati sovietinė karinė vadovybė. Pėstininkų kariuomenės trūkumai buvo išdėstyti Gynybos komisariato perdavimo akte 1940m. gegužės mėnesį⁴⁶ ir pakartoti 1940m. gegužės 16d. įsakyme Nr.120⁴⁷, kuriame buvo apibendrintos Žiemos karo išvados bei išvardinti trūkumai. Pagal šį įsakymą pėstininkai Žiemos kare buvo paruošti prasčiausiai: nemokėjo kovoti artimajame mūšyje, kovoti tranšėjose, pasinaudoti artilerija, sunkiaisiais kulkosvaidžiais⁴⁸. Todėl buvo duotas įsakymas ypatingą dėmesį skirti taktiniam ir fiziniam kareivių ir karininkų pasiruošimui, mokyti įveikti įvairias gamtines ir dirbtines kliūtis, mokėti atremti priešo kontratakas, greit įsikasti į žemę⁴⁹, kiekvieną karį ir vadą (karininką), dalinį išmokyti veikti savarankiškai, mokytis išvengti apsupimo, o apsuptiems sėkmingai išeiti iš apsupties, patiems stengtis apsupti priešininką⁵⁰. Tačiau tai liko tik popieriuje, nes, kaip parodė VYKA patikrinimas 1940m. rugsėjo pabaigoje, įsakymo Nr.120 nurodymai vykdyti prastai, mokymai ir toliau vyko pagal senus metodus neatsižvelgiant į šiuolaikinio karo reikalavimus.
      Panašios išvados buvo padarytos ir kitose karinėse apygardose. Todėl 1941m. sausio mėn. buvo išleistas naujas įsakymas, reikalaujantis mokymus vykdyti pagal naujus metodus ir tam sukurta gera materialinė bazė⁵¹. Didelis dėmesys skiriamas disciplinai. Pėstininkams, skirtingai nuo įsakymo Nr. 120, įsakoma daugiausia dėmesio skirti puolamiesiems veiksmams, įveikti priešininko įtvirtinimus, kovoti priešo gynybos gilumoje, sekti paskui artilerijos bangą, gynybai iš 10 punktų skirtas tik vienas⁵².
      Sovietiniai pėstininkai buvo gerai ginkluoti, ypač automatiniais ir pusiau automatiniais ginklais, tačiau prastas tų ginklų techninių ir taktinių žinių išmanymas, žemas pėstininkų dalinių motorizacijos lygis lyginant su Vokietijos pėstininkais, blogas jų paruošimas (ypač gynyboje) labai menkino sovietinių šaulių divizijų kovines galimybes.

      Į autošarvuočių-tankų kariuomenę įėjo tankų, šarvuotų automobilių, šarvuotų traukinių ir motociklininkų daliniai. Pagal žmonių skaičių autošarvuočių kariuomenę lenkė tik pėstininkai⁵³, ją sudarė apie 800000 karių ir karininkų. Tankų turėjo 25481 vnt.
      Ilgą laiką sovietai sprendė, kaip geriausiai sujungti tankų junginius. Kol buvo mažai tankų, tiko brigadų sistema, tačiau augant tankų skaičiui, buvo nutarta brigadas jungti į tankų korpusus. Tankų korpusas susidėjo iš trijų brigadų – dviejų tankų ir vienos šaulių-kulkosvaidžių brigados. Pagal etatą tankų korpusui priklausė 570 tankų. 1939m. buvo keturi tankų korpusai⁵⁴. Tačiau 1939m. rudenį okupuojant Lenkiją išryškėjo tankų korpusų trūkumai ir pagrindinis jų - korpusai buvo gremėzdiški ir sunkiai valdomi, ypač įvertinant pastovią ryšių problemą Raudonojoje Armijoje. Todėl pasibaigus Lenkijos kampanijai kilo ginčai, ką daryti su tankų korpusais. Klausimą dėl tankų korpusų likimo iškėlė Autošarvuočių-tankų kariuomenės valdybos viršininkas, komkoras (rusų kalboje žodžių junginio „korpuso vadas“ sutrumpinimas, to meto Raudonosios Armijos aukštojo karininko laipsnis, red. pastaba) D. Pavlovas. Jis siūlė vietoj tankų korpusų palikti tik tankų brigadas. Šį klausimą sprendė Gynybos komisariato specialiai sudaryta komisija. Tačiau komisijoje D. Pavlovas užėmė neutralią poziciją.
      Tuometinis Generalinio štabo viršininkas B. Šapošnikovas tam pritarė, siūlė korpusus išformuoti, nes jie yra gremėzdiški, taikos metu tankų kariuomenės pasiruošimui neturi jokios reikšmės, o karo atveju vargu ar susidarys tokios situacijos, kad prasiveržimui tektų pilnai panaudoti tankų korpusus⁵⁵. Jam pritarė komandarmas (rusų kalboje žodžių junginio „armijos vadas“ sutrumpinimas, to meto Raudonosios Armijos aukštojo karininko laipsnis, red. pastaba) Kulikas, kuris teigė, kad korpuso vadas nesugebės vadovauti papildomai korpusui priskirtiems pėstininkams ir artilerijai. Taip pat jis teigė, kad neįmanomi tankų korpusų reidai priešo užnugaryje, nes tokį didelį tankų kiekį iškart aptiks priešas ir spės pritraukti pakankamą kiekį prieštankinės artilerijos, kad likviduotų tankus savo užnugaryje. Tankų korpusus būtinai turi dengti pėstininkų ir artilerijos daliniai, savarankiškai jie veikti negali, kaip argumentą jis pateikė, kad savarankiškų tankų korpusų norėjo liaudies priešai (čia jis omenyje turėjo sušaudytus vadus Tuchačevskį, Uborevičių ir kt.)⁵⁶. Jis siūlė išformuotų tankų korpusų brigadas priskirti šaulių ir kavalerijos korpusams.
      S. Timošenko sutiko, kad tokie kokie yra, tankų korpusai nereikalingi, bet jis siūlė peržiūrėti tankų korpuso struktūrą, išformuoti šaulių-kulkosvaidžių brigadas, o vietoj jų suformuoti motorizuotas divizijas. Už tankų korpusų išsaugojimą buvo ir maršalas S. Budionas, kuris teigė, kad kare gali visko pasitaikyti ir gali susidaryti situacijos, kai tankų korpusų prireiks pralaužiant priešo gynybą, o tai geriausiai atliks dar taikos metu susitelkęs korpuso štabas, kitu atveju, kai karo metu prireiks sujungti tankus į didelį tankų junginį, niekas nemokės tokiems vadovauti ir bus tik vadovavimo improvizacija ir su iškeltu uždaviniu vadovybė nesusitvarkys⁵⁷. Todėl apibendrindamas posėdį S. Timošenko padarė išvadą, kad tankų korpusai turi išlikti. Tačiau tam pasipriešino B. Šapošnikovas, kuris tarė paskutinį žodį: „Tankų korpusas turi būti likviduotas“⁵⁸.
      Kadangi komisijoje nuomonės išsiskyrė, lemiamą žodį tarė Vyriausioji Karinė Taryba, kuri pritarė korpusų išformavimui, numatė tankų brigadas priskirti prie šaulių ir kavalerijos korpusų, o kulkosvaidžių-šaulių brigadas išformuoti. Buvo numatyta taikos metu turėti 32 tankų brigadas ir 10 atskirųjų tankų pulkų⁵⁹. Tankų korpusai baigti išformuoti 1940 m. pradžioje, po Žiemos karo.
      Tankų brigados buvo skirstomos į sunkiąsias ir lengvąsias tankų brigadas. Sunkiąją tankų brigadą sudarė 156 tankai iš T 28, T 35 ir BT tankų, lengvąją tankų brigadą 258 tankai iš T 26 ir BT tankų⁶⁰.
      1939m. spalio mėnesį buvo nutarta vokiečių pavyzdžiu sukurti motociklininkų dalinius, pradžioje 4 batalionus po 600 žmonių, juos priskiriant tankų daliniams. Pirmas batalionas buvo sukurtas 1939m. specialiai lapkričio 7d. paradui. Didžiausia problema kuriant motociklininkų dalinius buvo pačių motociklų trūkumas⁶¹. Todėl 1940m. vasarą vietoj 4 batalionų buvo suformuoti trys, kiekviename po 562 karius ir karininkus, 461 motociklą, 22 automobilius ir 458 kulkosvaidžius, t.y. vos ne kiekvienas motociklas buvo ginkluotas kulkosvaidžiu. Tačiau batalionai tapo pavaldūs ne tankų daliniui, o apygardos vadui, karo metu – fronto vadui. Ėmus formuoti mechanizuotus korpusus, pradėta kiekvienam korpusui formuoti po vieną motociklininkų pulką, kuriame turėjo būti 738 motociklai ir1700 žmonių, tačiau, trūkstant motociklų, 1941m. vasario mėnesį pulko etatas pasikeitė, dabar pulką sudarė 434 motociklai ir 1417 žmonių, tačiau jis buvo sustiprintas šarvuotais automobiliais ir prieštankine artilerija.
      1940m. gegužės pabaigoje, po Vokietijos pergalės prieš Prancūziją, J. Stalinas staiga susirūpino, kodėl RA nėra mechanizuotų ir tankų korpusų. Buvo duotas nurodymas Generaliniam štabui suformuoti iš pradžių kelis tokius korpusus, kuriuose būtų 1000 – 1200 tankų⁶².
      Buvo nutarta suformuoti mechanizuotus korpusus, susidedančius iš vienos motorizuotos ir dviejų tankų divizijų (3 priedas). Tankų divizijoje pagal etatą turėjo būti 375 tankai, motorizuotoje divizijoje - 275, iš viso tankų korpuse - 1031 tankas. Toks didelis tankų skaičius viename korpuse suglumino kai kuriuos generolus: ne per seniausiai buvo teigiama, kad 570 tankų vienam korpusui yra labai daug, o dabar vos ne dukart daugiau tankų jau normalu. Pradžioje buvo nutarta suformuoti 8 mechanizuotus korpusus.
      1940m. rugpjūtyje į Generalinio štabo viršininko pareigas vietoj maršalo B. Šapošnikovo buvo paskirtas armijos generolas K. Mereckovas. Jo įsakymu pradėtas formuoti dar vienas mechanizuotas korpusas, kuris buvo suformuotas 1940m. pabaigoje⁶³. 1941m. vasario mėnesį Generalinio štabo viršininku tapo armijos generolas G. Žukovas. Jo pasiūlymu kovo mėnesį pradėti formuoti dar 21 mechanizuotas korpusas⁶⁴ (1941 m. gegužės mėn. vienas korpusas išformuotas), iš viso buvo suformuotos 61 tankų (trys atskirosios) ir 31 motorizuotos divizijos (dvi atskirosios)⁶⁵. Tam buvo reikalinga apie 32000 tankų, iš jų vien tik naujų modelių (KV ir T-34) - 16600 tankų, o sovietinė pramonė per metus gamindavo tik apie 3000 tankų. Todėl tik 3 korpusai iš 29 buvo visiškai aprūpinti tankais (1,5,6 korpusai), dar dviejuose korpusuose buvo arti 1000 tankų, kiti tankų korpusai turėjo nuo 184 iki 899 tankų, o trys tankų korpusai neturėjo ir 100 tankų (4 Priedas)
      Tuo metu Sovietų Sąjungos tankų parko didžiausiąją dalį sudarė lengvieji tankai: T 27 (2188 vnt.), T 37 (2270 vnt.), T 38 (1045 vnt.), T 40 (132 vnt.), T 26 (8453 vnt.), įvairių modifikacijų BT (7411 vnt.). T 27 buvo tanketės, o ne tankai ir 1941 m. buvo jau pasenusios, dalis jų buvo perdaryti į patrankų vilkikus. T 37 ir T 38 – plaukiojantys tankai, naudoti žvalgybai, jie irgi priklausė tankų divizijų ir pulkų žvalgybos daliniams. Dalis jų buvo priskirti oro desantiniams korpusams. Visi šie tankai ir tanketės buvo ginkluoti kulkosvaidžiais. 1941m. jie jau neatitiko savo paskirties, todėl jų gamyba buvo nutraukta dar anksčiau ir juos turėjo pakeisti 1940 m. pradėti gaminti plaukiojantys tankai T 40, 1941m. birželio 1d. kariuomenėje jų buvo tik 132⁶⁶.
      Vidutinieji ir sunkieji tankai sudarė 13% - T 28 (442 vnt.), T 34 (892 vnt.), T 35 (35 vnt.), KV (504 vnt.). T 28 ir T 35 taip pat jau buvo pasenę tankai, ypač tai pasakytina apie T 35 tanką. Bet ir nauji tankai T 34 ir KV turėjo nemažai trūkumų, dėl kurių labai greitai išeidavo iš rikiuotės.
      Nedidelė dalis buvo specialios paskirties tankų ChT 26 (1062 vnt.), TT ir TU (114 vnt). Visai nedaug buvo savaeigių artilerijos pabūklų (SAP) – 28 vnt., kurie tuo laikotarpiu buvo labiau eksperimentiniai gaminiai.
      Daug mažiau turėjo šarvuotų automobilių – 5211 vnt. (1941-06-01 dienai)⁶⁷, 3341 iš jų buvo ginkluoti 45-mm patrankomis, kurios tuo laikotarpiu galėjo kovoti ir su vokiečių tankais. Šarvuoti automobiliai buvo priskirti žvalgybos daliniams ir štabams. Jie atlikdavo ryšio automobilių vaidmenį, saugodavo štabus, atlikdavo patruliavimo funkcijas. Sėkmingai su tankais kovoti galėdavo tik pasaloje.
      Didžiausia problema tankų daliniuose buvo aprūpinimas atsarginėmis detalėmis, tankų remontas ir didžiulis trūkumas kvalifikuotų techninių specialybių karininkų ir seržantų. Karo mokyklos ir akademijos, išaugus tankų kariuomenei, nesugebėjo pilnai patenkinti poreikių.
      Tankų junginiams ir daliniams buvo keliami uždaviniai pralaužti priešo frontą, apsupti priešo kariuomenę, naikinti užnugario dalis ir rezervus, kontratakomis sustabdyti priešo judriųjų dalinių veržimąsi⁶⁸. Tačiau prastas karininkų ir ekipažų taktinis paruošimas, prastas ryšys, sąveikos nebuvimas tarp atskirų kariuomenės rūšių labai silpnino tankų junginių ir dalinių kovines galimybes.

      1941m. birželio 1d. Raudonoji armija turėjo 117581 pabūklą ir minosvaidį⁶⁹.
      Artilerija buvo skirstoma į korpuso, divizijos, pulko, bataliono ir Vyriausiosios Vadovybės rezervo (VVR). Korpuso artilerija buvo skirta sunaikinti stipriai įtvirtintus rajonus, užnugario karines bazes, betonuotus įtvirtinimus, komunikacijos mazgus, sunkiąją artileriją⁷⁰. Todėl jos ginkluotėje buvo stambaus kalibro patrankos (24 vnt. 122-mm, 12 vnt. 152-mm) ir 36-24 vnt. 152-mm haubicų-patrankų. Divizijos artilerija turėjo artilerijos ugnimi palaikyti divizijos dalinius, naikinti priešo artilerijos baterijas. Pagal etatą šaulių divizijoje privalėjo būti du artilerijos pulkai – haubicų pulkas (du divizionai po 12 122-mm haubicų ir vienas divizionas iš 12 152-mm haubicų) ir lengvasis artilerijos pulkas (16 76-mm patrankų ir 8 122-mm haubicos), papildomai dar turėjo prieštankinį divizioną (18 45-mm patrankų) ir zenitinės artilerijos divizioną (8 37-mm ir 4 76-mm zenitinės patrankos)⁷¹.
      Pulko artilerija turėjo tiesiogiai remti mūšio lauke pulko dalinius ir buvo sudaryta iš prieštankinė baterijos (6 45-mm patrankos), patrankų baterijos (6 76-mm patrankos) ir minosvaidžių baterijos (4 120-mm minosvaidžiai). Bataliono artilerijos sudėtyje buvo prieštankinės artilerijos būrys (2 45-mm patrankos) ir minosvaidžių kuopa (6 82-mm minosvaidžiai)⁷².
      Išaugus kariuomenei pradėjo trūkti pabūklų, todėl dalis divizijų turėjo po vieną artilerijos pulką, be to, nepilnai patrankomis buvo sukomplektuoti ir zenitinės artilerijos divizionai. VVR artilerija turėjo 60 haubicų pulkų ir 14 patrankų pulkų, 15 stambaus kalibro atskirų divizionų, 11 atskirų minosvaidžių batalionų. Stambaus kalibro atskirieji divizionai buvo ginkluoti 210-mm patrankomis.
      1941m. balandžio mėnesio pabaigoje vakarinėse apygardose (PabYKA, VakYKA, KYKA) pradėta formuoti 10 prieštankinių brigadų, jų formavimas turėjo būti baigtas 1941m. liepos 1 dieną⁷³. Prieštankinės brigados turėjo tapti operatyviniais fronto ar armijos rezervais, skirtais likviduoti prasiveržusius priešo mechanizuotus junginius. Brigadoje pagal etatą turėjo būti 120 patrankų (24 vnt. 107-mm, 48 vnt. 85-mm., 48 vnt. 76-mm). Tačiau brigadų nespėta pilnai suformuoti, joms labai trūko traktorių, vilkikų, automobilių, todėl jas buvo labai sunku buvo panaudoti kaip mobilų rezervą.
      Tą pačią problemą turėjo ir kiti artilerijos daliniai. Be to, prisidėjo dar viena problema kamavusi visą RA - prastas kareivių ir karininkų paruošimas. 1940m. lapkrityje – 1941m. sausyje buvo patikrinti artilerijos pulkai Pabaltijo, Vakarų, Odesos, Šiaurės Kaukazo, Užkaukazės ir Leningrado karinėse apygardose. Patikrinimo metu buvo nustatytas prastas vadų pasiruošimas. Būrių, baterijų ir divizionų vadai blogai mokėjo teoriją, šaudymo taisykles, neturėjo šaudymo įgūdžių, divizionų štabai visiškai nesugebėjo vadovauti, juos maršalas S. Timošenko paniekinamai pavadino kanceliarijomis⁷⁴. Kadangi vadai buvo prastai paruošti, tai atitinkamai prastai buvo paruošti ir kareiviai. Be to, kareiviai dažnai vietoj mokymų buvo siunčiami į įvairiausius ūkio darbus. Pabaltijo apygardoje buvo patikrinti 4 artilerijos pulkai bei 1 zenitinės artilerijos pulkas ir 5 divizionai, visi jie buvo įvertinti nepatenkinamai. Panaši padėtis buvo ir kitose apygardose, nė vienas patikrintas pulkas nebuvo įvertintas gerai, dauguma – nepatenkinamai.

      Įsigalėjusi nuomonė, kad kavalerija buvo gausiausia kariuomenės rūšis, neatitinka tikrovės. Atvirkščiai, tai buvo viena mažiausių kariuomenės rūšių, ją sudarė 80168 karininkai ir kareiviai arba 2,5% ginkluotojų pajėgų. Kavaleriją sudarė 9 kavalerijos ir 4 kalnų kavalerijos divizijos. Divizijos sudėtyje buvo lengvųjų tankų pulkas, šarvuoti automobiliai, artilerija.
      Nors skaičiumi ji buvo viena iš mažiausių kariuomenės rūšių, bet tai buvo geriausiai pasiruošusi kariuomenės dalis. Jai ypatingą dėmėsi visą laiką skirdavo aukščiausioji karinė vadovybė. Jos karininkai ir kariai buvo geriausiai paruošti, divizijoms ir korpusams vadovavo patyrę vadai. Tarp jų buvo net buvusių baltagvardiečių karininkų - 4-jo kavalerijos korpuso vadas T. Šapkinas iki 1920m. kovo mėnesio kovojo prieš bolševikus ir tik pilietinio karo pabaigoje perėjo į bolševikų pusę.
      Kavalerijai buvo keliamas uždavinys pralaužus pėstininkams ir tankams frontą persekioti priešą, dezorganizuoti priešo užnugarį, naikinti štabus, užnugario dalis. Net ir nepralaužus fronto kavalerijai būdavo duodamos užduotys daryti reidus priešo užnugaryje. Kavaleristams nerekomenduodavo pulti priešo gynybinių įrengimų raita ataka⁷⁵. Dažniausiai kavaleristai, kaip ir pėstininkai, kovodavo pėsčiomis, bet tai būdavo mobilūs kariniai daliniai, kurie žygius galėdavo atlikti greičiau nei paprasti pėstininkų daliniai, be to, įvertinant kelių būklę pavasarį ir rudenį tai būdavo bene vieninteliai tuo laikotarpiu mobilūs junginiai.

      1941m. birželio 22d. sovietų kariuomenėje buvo 398 atskirieji pionierių, inžinieriniai ir pontoniniai batalionai, 18 inžinierinių ir 16 pontono-tiltų pulkų, du atskirieji batalionai ir dvi atskirosios kuopos, be to, dar buvo specialūs minavimo daliniai, bet jų buvo visai mažai – 3 kuopos ir 7 būriai⁷⁶. Dauguma dalinių buvo prie vakarinių Sovietų Sąjungos sienų, čia jie statė vadinamąją gynybinę Molotovo liniją, taip pat naujus karinius aerodromus, sandėlius, ryšių mazgus, tiltus, galinčius atlaikyti tankų svorį, kelius, kad būtų didesnis kariuomenės pralaidumas. Nepaisant to, kaip pripažino pati karinė vadovybė, inžinierinių dalinių organizacija ir techninis aprūpinimas neatitiko tuometinių reikalavimų. Reikalingų inžinierinių priemonių turėta tik 60%, o pačios naujausios inžinierinės technikos būta tik pavyzdžių⁷⁷.
      Ryšių kariuomenę sudarė 19 atskirų ryšių pulkų, 25 ryšių batalionų, 16 atskirų radijo batalionų ir 17 ryšių centrų⁷⁸. Šaulių divizija pagal etatą privalėjo turėti 153 radijo stotis⁷⁹, bet faktiškai divizijos turėjo apie 20 radijo stočių, šaulių pulkas vietoj 18 jų turėjo tik 8⁸⁰.
      Liaudies Gynybos komisariato perdavimo akte 1940m. pažymima, kad ryšių kariuomenė turi labai daug pasenusios ryšių technikos, o ir tomis techninėmis priemonėmis kariuomenė yra prastai aprūpinta. Visai neturėta pranešimų kodavimo aparatūros, kare su suomiais ryšininkai nesugebėjo užtikrinti nepertraukiamo ryšio tarp dalinių ir štabo⁸¹. Per kariuomenės mokymus ryšininkai visada pasirodydavo prastai⁸², todėl 1941m. vasario 15d. įsakyme Gynybos komisaras įsako, kad karininkai iki pulko vado imtinai išmoktų naudotis radijo stotimis, apie mokymo rezultatus praneštų gegužės 15d. ir spalio 20d., iki kovo 1d. sukurtų kodų lenteles⁸³. Sovietų Sąjungos maršalas Budionas apie ryšį sovietų kariuomenėje yra pasakęs: „Stipri Raudonoji Armija, bet ryšis ją pražudys“⁸⁴.
      Užnugario daliniai turėjo rūpintis kariuomenės tiekimu, aprūpinti jas materialinėmis, techninėmis, karinėmis priemonėmis, rūpintis kariuomenės maitinimu, kaupti degalų, tepalų, šaudmenų atsargas. Visa tai buvo laikoma karinėse bazėse ir sandėliuose, kurių iš viso buvo 887. Iš jų artilerijos - 146, degalų-tepalų – 229, maisto produktų – 133, techninės - 165 bazės ir sandėliai. Juose buvo sukaupta 39533900 sviedinių, 15859100 minų, 2944533 tonos maisto. Buvo paskaičiuota, kad prasidėjus karui tokių kiekių užtektų 2 – 3 mėnesius⁸⁵.
      Kaip teigia generolas M. Zacharovas, bazės ir sandėliai buvo taip išdėstyti, kad padėtų kariuomenei puolimo metu, o ne gynybai⁸⁶: „Их размещение отвечало требованиям наступления, а не стратегической обороны.“⁸⁷ Generolas M. Zacharovas 1938 – 1940m. buvo Generalinio štabo viršininko pavaduotojas. Todėl jo liudijimas, kad sovietų kariuomenė ruošėsi puolimui, yra svarbus ir labai nepalankus tiems istorikams, kurie neigia, kad sovietai ruošėsi pulti Vokietiją. Todėl šio liudijimo stengiamasi nepastebėti ir visai nekomentuoti.

      Tai buvo nauja kariuomenės rūšis, sukurta 4-ojo dešimtmečio pradžioje. ODK buvo keliami uždaviniai užnugaryje naikinti štabus, ryšių mazgus, komunikacijas, užgrobti aerodromus, kitus strateginius objektus, savo užnugaryje kovoti su priešo oro desantu⁸⁸. Pagrindinis kovinis taktinis vienetas – brigada, kurią sudarė 2588 desantininkai, ginkluoti automatiniais ir pusiau automatiniais šautuvais, pistoletais-kulkosvaidžiais, sunkiaisiais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, prieštankinėmis patrankomis, minosvaidžiais, liepsnosvaidžiais⁸⁹. Trys brigados buvo jungiamos į korpusą priskiriant jam vieną lengvųjų tankų batalioną, vieną artilerijos divizioną ir šešis karinės transporto aviacijos pulkus⁹⁰.
      ODK dalyvavo mūšiuose su japonais prie Chalchin – Golo 1939m. ir okupuojant Rumunijos Besarabiją 1940m. Ypač nesėkmingi desantininkų veiksmai buvo Besarabijoje. Raudonosios armijos karinio paruošimo valdybos viršininkas gen. leitenantas V. Kurdjumovas savo pranešime Gynybos komisarui pažymėjo, kad desantinė operacija buvo atlikta ypač blogai⁹¹. Desantininkai buvo blogai pasirengę fiziškai, todėl dalį jų supykino lėktuve ir jie turėjo grįžti neatlikę užduoties. Nusileidimas buvo vykdomas neorganizuotai, kariai neturėjo jokių įsakymų, nežinojo savo uždavinių, ryšys su desantininkais buvo užmegztas ne iš karto, nebuvo numatytas šaudmenų, maisto tiekimas, sužeistų ir ligonių evakuacija, pirmas sanitarinis lėktuvas atskrido tik po penkių dienų.
      Padaryta išvada, kad jeigu tokia operacija būtų vykdoma kovinėmis sąlygomis, ji žlugtų, būtų veltui prarasti žmonės ir lėktuvai⁹². Iki karo pradžios trūkumai nebuvo ištaisyti, dauguma desantininkų neturėjo specialaus pasiruošimo, atliko mažai šuolių su parašiutu, nemokėjo veikti priešo užnugaryje⁹³, nes dauguma desantininkais tapo, kai iš paprastų šaulių dalinių 1941 m. balandžio pabaigoje įsakymu pradėti formuoti ODK korpusai⁹⁴.
      1941m. birželio 22d. buvo 5 ODK korpusai, sudaryti iš 16 brigadų⁹⁵, tai yra daugiau kaip 40000 desantininkų. Tačiau iki karo pradžios nespėta naujas desantines brigadas aprūpinti kovine technika ir ginkluote. Skubus naujų desantinių brigadų formavimas, tam išformuojant šaulių divizijas, rodo, kad sovietinė vadovybė labiau galvojo apie puolimą nei gynybą nes pagal tuometinę sovietinė karinę teoriją pralaužiant priešo gynybą turėjo dalyvauti ODK, kuris buvo vadinamas ypatinguoju ešelonu, tik po desantinių operacijų turėjo į priešo gynybos pralaužimo operaciją įsijungti kiti daliniai, kurie buvo suskirstyti į 6 ešelonus (5 Priedas).
      Iki 1941m. gegužės mėnesio buvo 6 oro-desantinės brigados, o gegužės mėnesį suformuota dar 10 naujų oro-desantinių brigadų⁹⁶, tai visai nepanašu į ruošimąsi gynybai.

      Kita labai svarbi kariuomenės rūšis, kuriai daug dėmesio asmeniškai skirdavo J. Stalinas, buvo aviacija. Karinėms oro pajėgoms (toliau KOP) buvo keliami uždaviniai įsiviešpatauti ore, pridengti kariuomenę ir užnugario objektus, padėti sausumos kariuomenei tiek puolime, tiek gynyboje, atakuoti priešo užnugario objektus, vykdyti oro žvalgybą⁹⁷. 1941 birželio 1dieną DVRA KOP turėjo 20810 lėktuvų (techniškai tvarkingi 17808 lėktuvai), iš jų 6243 (techniškai tvarkingi 5363) bombonešiai, 8637 (techniškai tvarkingi 7472) naikintuvai, 57 šturmo (atakos) lėktuvai⁹⁸, likusieji transporto, mokomieji, žvalgybos lėktuvai. Gali pasirodyti, kad buvo labai mažai šturmo (atakos) lėktuvų, nors suformuota 11 šturmo (atakos) pulkų. Taip yra todėl, kad dalis naikintuvų (DI-6, I-153, I-15bis) buvo naudojami kaip šturmo (atakos) lėktuvai.
      KOP tarnavo 439834 karininkai ir kareiviai⁹⁹. Taktinis kovinis vienetas aviacijoje buvo aviacijos pulkas, jis buvo sudarytas iš 5 eskadrilių (eskadrilę sudarė 12 ekipažų ir vadovavimo grandis), 3 – 5 pulkai sudarė aviacijos diviziją. Į aviacijos divizijos sudėtį neįėjo aviacijos žvalgybos pulkai, kuriems tiesiogiai vadovavo fronto/apygardos vadovybė¹⁰⁰.
      Sovietiniais metais aiškinta, kad beveik visi lėktuvai buvo pasenę ir niekam tikę, o naujų buvo labai mažai. Tačiau tuometinė karinė vadovybė (maršalai S. Timošenko ir K. Vorošilovas) Liaudies Gynybos Komisariato perdavimo akte¹⁰¹ 1940 metais pažymėjo, kad pasenę lėktuvai, kuriuos būtina keisti, sudaro 24 procentus. Taip pat pažymėjo, kad aviacijos mokyklos išleidžia silpnai paruoštus lakūnus, o lėktuvų avaringumas yra labai didelis dėl prasto lakūnų parengimo, aviacijos technikos nežinojimo, labai menkos disciplinos, dalinių vadų neatsakingumo. Tačiau net žinant, kad karo aviacijos mokyklos silpnai ruošia lakūnus, nebuvo imtasi priemonių padėčiai taisyti, atvirkščiai, 1941m. vasario 25d. komunistų partijos centro komitetas ir vyriausybė priėmė nutarimą, kuriame buvo nuspręsta lakūnus ruošti pagreitintais tempais, tam buvo nutarta sukurti dviejų tipų mokyklas – pradinio parengimo ir karinių pilotų¹⁰². Pradinio parengimo mokykla turėjo paruošti lakūnus per 4 mėnesius taikos metu ir 3 mėnesius karo metu, mokymosi laikotarpiu kursantai turėjo 30 valandų skraidymo. Karinių pilotų mokyklos turėjo paruošti per 9 mėnesius taikos metu ir 6 mėnesius karo metu lakūnus bombonešiams ir naikintuvams. Lakūnai, kurie buvo ruošiami pilotuoti bombonešius, turėjo per mokymo laikotarpį skraidyti 20 valandų, o būsimieji naikintuvų pilotai – 24 valandas¹⁰³.
      Tikėtina, kad į karo pilotų mokyklas buvo priimami baigusieji pradinio parengimo mokyklas. O jau tarnavusiems lakūnams buvo nustatyta metinė skraidymo norma 160 valandų¹⁰⁴ (vokiečių lakūnai per metus skraidydavo 450 valandų¹⁰⁵). Taigi ne „seni“ lėktuvai kalti, o prastas sovietinių lakūnų paruošimo lygis. 1941m. balandžio 9d. Politbiure net buvo svarstomas klausimas apie aviacijos avaringumą, nes kiekvieną dieną suduždavo po 2 – 3 lėktuvus, kiekvienais metais taip buvo prarandama 600 – 900 lėktuvų¹⁰⁶. Buvo nuspręsta, kad kalčiausias KOP vadas generolas leitenantas P. Ryčiagovas, jis buvo nušalintas nuo KOP vado pareigų, vietoj jo paskirtas generolas leitenantas P. Žigariovas.
      Sovietų Sąjungos politinė ir karinė vadovybė planavo 1941m. pabaigoje turėti 32432 lėktuvus ir 60000 ekipažų, todėl ir greitino lakūnų parengimo tempus, kiekybė nustelbė kokybę. Be to, žinodami, kad karo mokyklos gali nesurinkti reikiamo kursantų skaičiaus, nutarė 1940 metų pabaigoje į aviacijos karo mokyklas šaukti jaunuolius kaip į privalomą karinę tarnybą. Taip pat buvo pakeista tarnybos tvarka KOP, iki 4 metų buvo prailgintas kareivių ir jaunesniųjų vadų (seržantų) tarnybos laikas. Karininkai, nepratarnavę 4 metų, privalėjo gyventi kareivinėse, o 1941 metų karo aviacijos mokyklų absolventai vietoj leitenanto gavo seržanto laipsnį. Tokie pasiruošimai visai nepanašūs į gynybinius, tai veikiau rengimasis agresijai.
      1941m. birželio mėnesį DVRA KOP turėjo 97 naikintuvų, 11 šturmo (atakos), 75 artimo veikimo bombonešių, 29 tolimojo veikimo bombonešių, 6 sunkiųjų bombonešių pulkus¹⁰⁷.
      Prastas lakūnų pasiruošimas, KOP vadovybės represijos likus porai savaičių iki karo, radijo ryšio nebuvimas naikintuvuose labai sumenkino aviacijos galimybes.

      Karinis laivynas. Sovietinis karinis laivynas (oficialus pavadinimas Darbininkų ir Valstiečių Raudonasis Laivynas) susidėjo iš Raudonosios vėliavos Baltijos, Šiaurės, Juodosios jūrų ir Ramiojo vandenyno laivynų ir 5 flotilijų, kuriose buvo 929 koviniai laivai ir kateriai, 470 pagalbinių laivų¹⁰⁸. Taip pat kariniam laivynui priklausė 332 kranto baterijos, 6 šarvuoti traukiniai, karinio laivyno aviacija ir viena jūrų pėstininkų brigada, iš viso 353752 žmonės¹⁰⁹. Karinis laivynas turėjo savo vadovybę: Karinio jūrų laivyno liaudies komisarą (admirolas N. Kuznecovas) ir Vyriausiojo štabo viršininką (admirolas I. Isakovas). Nors oficialiai jie buvo savarankiški ir nebuvo pavaldūs Liaudies Gynybos komisariatui ir Generaliniam štabui, tačiau realiai aukščiausiame lygyje (Liaudies komisariatų ir Generalinio ir Vyriausiojo štabų lygyje) užduotis gaudavo iš ten ir jiems atsiskaitydavo, bet žemesniame lygyje jie tikrai būdavo savarankiški. Todėl tarp laivyno ir sausumos kariuomenės vadovybės visą laiką kildavo nesutarimai kam pajūrio ruože turi būti pavaldūs visi kariniai daliniai, todėl dažnai ten būdavo dvivaldystė (nors V. Suvorovas tikina atvirkščiai).
      Admirolas N. Kuznecovas tai aiškina tuo, kad tuometinis Generalinio štabo viršininkas K. Žukovas nors ir norėjo, kad viršenybė būtų sausumos vadovybės, bet bijojo atsakomybės, todėl pajūrio ruožuose 1941m. buvo du lygiaverčiai vadai sausumos ir karinio laivyno, kurie vienas kitam būdavo nepavaldūs, todėl nebūdavo efektyvios sąveikos tarp karinio laivyno ir sausumos kariuomenės¹¹⁰. Pats N. Kuznecovas buvo už tai, kad pajūrio ruožuose bendroms karinėms pajėgoms vadovautų karinio laivyno vadovybė, kadangi ji geriausiai išmano karinio laivyno specifiką ir galimybes.
      Pats karinis jūrų laivynas palyginus jį su Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Japonijos nebuvo stiprus, turėjo 3 linijinius laivus, 7 lengvuosius kreiserius, 54 eskadrinius minininkus ir lyderius, tačiau turėjo didžiausią povandeninių laivų laivyną - 212 vnt., 22 sargybinius laivus, 80 tralerių, 87 torpedinius katerius¹¹¹. Visiškai neturėjo lėktuvnešių, o tai reiškė, kad negalėjo atlikti stambių karinių jūrų operacijų toli nuo savo bazių, sėkmingai galėjo veikti tik netoli savo krantų, kur juos nuo kranto galėjo paremti aviacija. Karinis laivynas buvo stiprus tik Juodojoje jūroje, nes ten priešininkai buvo žymiai silpnesni. Baltijos jūroje iš dalies irgi galėjo veikti sėkmingai, nes pagrindinis Vokietijos laivyno dėmesys buvo sutelktas prieš laivų konvojus į Didžiąją Britaniją, be to, aviacija galėjo paremti laivyną.
      Tai buvo labiausiai išsilavinusi techniškai ir geriausiai pasiruošusi kariuomenės rūšis, o kadangi laivynas su draugiškais vizitais lankydavosi užsienio uostuose, tai buvo ir labiausiai ideologiškai patikimi žmonės. Dėl savo specifikos laivyne buvo nustatyta 5 metų tarnyba, be to, laivyne tarnavo labai daug liktinių, nes juos materialiai aprūpindavo geriau nei sausumos kariuomenės liktinius. Visas viršilų (seržantų) pareigybes laivuose užėmė liktiniai, o povandeniniuose laivuose buvo ekipažų kur liktiniai sudarė tris ketvirtadalius¹¹².
      Karinis laivynas turėjo savo aviaciją, jam priklausė 2773 koviniai lėktuvai, iš jų techniškai tvarkingų 2402, o parengtų ekipažų 903. Iš jų bombonešių (torpedinių) - 644/549/213; naikintuvų – 1244/1139/441; žvalgybinių – 885/714/249¹¹³. Didesnę dalį aviacijos parko sudarė seni lėktuvai, visai nebuvo šturmo lėktuvų. Laivyno aviacija buvo apmokyta bombarduoti ir torpeduoti laivus atviroje jūroje, daryti antskrydžius pulko sudėtyje į uostus ir karines jūrų bazes, dengti iš oro karinį laivyną, karines jūrų bazes ir aerodromus, vykdyti jūrų žvalgybą, o mažomis grupėmis ar pavieniui nakties metu statyti minų užtvaras¹¹⁴.
      Pasienio kariuomenė. Pasienio kariuomenė buvo pavaldi Vidaus reikalų liaudies komisariatui ir jos vadovui Liaudies komisarui (tuo metu L. Berijai). 1939m. jį buvo atskirta nuo vidaus kariuomenės. Pirmuoju pasienio kariuomenės vadu tapo divizijos vadas (įvedus generolų laipsnius - generolas leitenantas) G. Sokolovas¹¹⁵.
      Sovietų Sąjungos pasienis buvo suskirstytas į 18 pasienio apygardų, jose buvo 96 pasienio būriai ir 18 atskirų komendantūrų¹¹⁶. Sovietų Sąjungos vakarinėje dalyje buvo 47 sausumos ir 6 jūros pasienio būriai, 9-ios atskiros komendantūros, jose tarnavo 127000 žmonių¹¹⁷. Tai buvo ištikimiausia kariuomenės dalis, nors kovinis paruošimas ir čia šlubavo – 1940m. Ukrainoje buvo patikrinti 8 pasienio būriai, pusė jų įvertinti blogai, tik 2 būriai įvertinti gerai, puikiai nei vienas¹¹⁸. Sovietų pasienio kariuomenė ne tik saugojo sieną, bet ir vykdė žvalgybą ir kontržvalgybą pasienio ruožuose.
      Vidaus kariuomenė. Vidaus kariuomenei priklausė 14 divizijų, 18 brigadų, tai buvo gerai sukomplektuotos dalys, vidaus kariuomenės motošaulių pulkas pagal etatą buvo panašesnis į šaulių brigadą, kurios sudėtyje buvo 4 motošaulių batalionai, tankų kuopa, artilerijos divizionas. Be to, savo ginkluotėje dar turėjo 25 šarvuotus garvežius su 32 artilerijos aikštelėmis¹¹⁹.
      Sovietinė kariuomenė nors ir turėjo daug trūkumų, bet buvo gerai aprūpinta kovine technika, artilerija, aviacija, pagal tai neatsiliko nuo Vokietijos, bet lenkė ją. Kiek prasčiau buvo su kariuomenės motorizacija, tačiau ji būtų pagerėjusi iš pramonės įmonių ir kolūkių paėmus autotransportą ir nelabai atsiliktų nuo vokiečių kariuomenės. Kai kurios kariuomenės rūšys buvo gerai paruoštos ir sukomplektuotos. Todėl turėdama aiškią kovinės technikos persvarą, net ir prasčiau apmokyta kariuomenė smogdama pirma galėjo Vokietijai sukelti labai rimtų problemų.

Išnašos
1.V. Suvorovas. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?, Vilnius, 1995.
2.Акт о приеме Наркомата Обороны Союза ССР тов. Тимошенко С. К. от тов. Ворошилова К. Е. Военно-исторический журнал. №1, 1992, С. 7.
3.Исаев А. В. Антисуворов. Большая ложь маленького человечка. Москва, 2005.
4.Ramūnas TRIMAKAS. „Suvoroviškosios“ istoriografijos kontūrai: diskusija Antrojo pasaulinio karo tema Rusijos istorinėje publicistikoje. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
5.N. Šepetys. Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006.
6.Документы 1941в 2-х книгах. Москва, 1998.
7.Приказы Народного Комисара Обороны СССР 1937 – 21 июня 1941 г. Москва, 1994.
8.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. Москва, 2005.
9.Ten pat. P. 5
10.Н. Кузнецов. Накануне. Москва, 1989
11. Б. Винцер. Солдат трех армий. Москва, 1971.
12.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. Москва, 2009.
13.П. Н. Бобылёв. К какой войне готовился Генеральный штаб РККА в 1941 году? [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 6 d.]
14.Б. Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии 1933 – 1945 г.г. Москва, 2002.
15.П. Дейхман. На острие блицкрига. Взаимодействие люфтваффе с вермахтом во Второй мировой войне Москва, 2010.
16.А. Лобанов. Танковые войска Гитлера. Первая энциклопедия Панцерваффе. Москва, 2010.
17.Л. Лопуховский, Б. Кавалерчик. Июнь 1941. Запрограммированное поражение. Москва, 2010.
18.В. Савин. Разгадка 1941. Причины Катастрофы. Москва, 2010.
19.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. Схватка за Европу 1939 – 1941 г.г. Москва, 2008.
20.Ten pat. P. 382
21. М. Солонин. На мирно спящих аэродромах...22 июня 1941 года. Москва, 2006.
22.М. Солонин. 22 июня, или Когда началась Великая Отечественная война? Москва, 2006.
23.C. Захаревич. Босфорский поход Сталина. Или провал операции «Гроза». Минск, 2007.
24.В. Веселов. Новый антиСуворов. Москва, 2009.
25.В. Кольковский. Рузвельт против Сталина. Победа США. Поражение СССР. Москва, 2004.
26.Istorijos klastotojai (istoriniai duomenys). Vilnius, 1948.
27.Закон о всеобщей воинской обязанности. Глава I. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
28.М. Мельтюхов Упущенный шанс Сталина С. 358.
29.Ten pat. P. 358.
30.Ten pat. P. 359.
31.Политбюро ЦК: 1939-1952. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
32.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. С. 129
33.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 525.
34.Ten pat. P. 525.
35.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. С. 154.
36.Ten pat. P. 154.
37.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. С. 410.
38.Ten pat. P. 411.
39.Штат стрелковой дивизии № 04/400-416 от 5 апреля 1941 г. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
40.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 520.
41.Ten pat p. 454.
42.Штат стрелковой дивизии № 04/400-416 от 5 апреля 1941 г. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
43.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 158.
44.Приказы НКО C. 197.
45.М. Болтунов. Диверсанты ГРУ. Москва, 2004. C. 63.
46.Приказы НКО. C. 302.
47.Ten pat. P. 134.
48.Ten pat. P. 135.
49.Ten pat. P. 136.
50.Приказы НКО. C. 139
51.Ten pat. P. 207.
52.Ten pat. P. 212.
53.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. С. 160.
54.Механизированные корпуса РККА 1940 - 1941 гг. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 289
55.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 289
56.. М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 289.
57.Ten pat. P. 290.
58.Ten pat. P. 290.
59.Ten pat. P. 291.
60.Танковые соединения. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25d.]
61.Механизированные корпуса РККА 1940 - 1941 гг. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
62.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 323
63.Ten pat. P. 322 – 323.
64.М. Барятинский. Советские танки в бою. С. 12.
65.Ten pat. P. 12 – 13.
66.М. Барятинский. Советские танки в бою. С.62.
67.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 525
68.Кузнецов Т. П. ТАКТИКА ТАНКОВЫХ ВОЙСК. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 24 d.]
69.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 358
70.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 174
71.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 175.
72.Ten pat P. 175.
73.Ten pat P. 176.
74.Приказы НКО C. 235.
75.Полевой устав РККА (ПУ-39). [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 24 d.]
76.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 212.
77.Ten pat. P. 79.
78.Д. Гланц. Колос поверженный. С. 247.
79.М. Солонин. Мозгоимение! Фальшивая история Великой войны. Москва, 2008. С. 143.
80.Ten pat. P. 143 – 144.
81.Приказы НКО. C. 304.
82.Приказы НКО. C. 193, 198.
83.Ten pat. P. 237.
84.Л. Лопуховский, Б. Кавалерчик. Июнь 1941. C. 504.
85.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 414.
86.Ten pat. P. 414.
87.„Jų išdėstymas atitiko puolimo reikalavimus, bet ne strateginės gynybos“ (vertimas G.M.)
88.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. С. 210.
89.Воздушно-десантная бригада от 23.04.1941. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
90.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. С. 210.
91.М. Мельтюхов. Освободительный поход Сталина. Бессарабский вопрос в советско-румынских отношениях (1917 – 1940 г.г.). Москва, 2006. С. 379.
92.Ten pat. P. 380.
93.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. С. 211.
94.Документы. Книга вторая. C. 104.
95.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. C. 540.
96.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 503.
97.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. С. 182.
98.Statistikos rinkinys Nr. 1 – SSRS lėktuvai. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 25 d.]
99.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. С. 187.
100.М. Солонин. На мирно спящих... . C. 385-386.
101.Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году. С. 77-78.
102.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 288.
103.Ten pat. P. 288.
104.Ten pat. P. 289.
105.Ten pat. P. 393.
106.Документы. Книга вторая. C 54.
107. Р. Иринархов. Красная Армия в 1941 году... С. 187.
108.Ten pat. P. 245.
109.M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C.385.
110.. Г. Кузнецов. Наши отношения с Жуковым стали поистине драматическими… ВИЖ. №1, 1992. С. 76.
111.Военно-морской флот СССРhttp://ussrfleet.1939-45.ru/main.php [prieiga per internet ą, žiūrėta balandžio 17]
112.Н. Кузнецов. Накануне. Москва, 1989. С. 348-349.
113.Statistikos rinkinys Nr. 1 – SSRS lėktuvai [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta balandžio 17 d.]
114.Авиация ВМФ СССР накануне Второй мировой войны
[nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta balandžio 17 d.]
115.И. Петров. 1941. Пограничники в бою. Они не сдавались в плен. Москва, 2008.
116.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 246
117.Ten pat. P. 247.
118.И. Петров. 1941. Пограничники в бою. С. 28.
119.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 248.