1940 m. rugsėjo mėnesį Generalinis štabas parengė sovietinių ginkluotųjų pajėgų išskleidimo planą¹²⁰ „Apie Sovietų Sąjungos Ginkluotųjų Pajėgų strateginio išskleidimo pagrindus Vakaruose ir Rytuose 1940 ir 1941m.“¹²¹ . Dokumente buvo nurodyti galimi Sovietų Sąjungos priešininkai: Vokietija, Italija, Suomija, Rumunija, Vengrija, Turkija Japonija.
         Pagal Generalinio štabo skaičiavimus Vokietija turėjo 243 divizijas (205 – 226 pėstininkų iš jų 8 motorizuotos, 15 – 17 tankų), 20000 įvairaus kalibro lauko pabūklų, 10000 tankų, 14200 - 15000 lėktuvų. Prieš Sovietų Sąjungą Vokietiją galėtų išstatyti 173 divizijas (140 pėstininkų, 15 – 17 tankų, 8 motorizuotas, 5 lengvas, 3 oro desantines), 10000 tankų, 13000 lėktuvų. Suomija galėtų išstatyti 15 – 18 pėstininkų divizijų ir 400 lėktuvų, Rumunija - 30 pėstininkų bei 250 tankų divizijų ir 1100 lėktuvų, Vengrija - 15 divizijų, 300 tankų, 600 lėktuvų. Japonija galėjo išskleisti 50 pėstininkų divizijų, 1200 tankų ir tankečių, 850 sunkiųjų pabūklų, 3000 lėktuvų.
         Italija ir Turkija pagal Generalinį štabą tiesioginės grėsmės nekėlė, nors, prasidėjus karo veiksmams, Italijos laivynas pradėtų karinius veiksmus Juodojoje jūroje, taip pat, jei karo veiksmai persikeltų į Balkanus¹²². Iškart krenta į akis, kad išgirtoji sovietinė žvalgyba nesugebėjo nustatyti bent apytikslių skaičių ir juos smarkiai padidino (nors žvalgybą Sovietų Sąjungoje kuravo mažiausiai 5 įstaigos ir organizacijos: gynybos, karinio jūrų laivyno, vidaus reikalų, užsienio komisariatai, Kominternas). Realybėje Vokietija tuo laikotarpiu iš viso turėjo 156 divizijas, apie 5000 tankų, daugiau kaip 5000 lėktuvų¹²³.
         Generalinis štabas išskyrė du galimus Vokietijos puolimo variantus: per Lietuvą ir per Ukrainą. Taip pat nebuvo atmetama ir Japonijos puolimo Rytuose galimybė. Todėl Sovietų Sąjunga pagrindines pajėgas turėjo sutelkti Vakaruose: 142 šaulių, tarp jų ir šešias nacionalines Pabaltijo, 7 motorizuotas, 16 tankų, 10 kavalerijos divizijų; 15 tankų brigadų, 159 aviacijos pulkus. Rytuose prieš Japoniją turėjo būti sutelktos 28 šaulių (iš jų 4 motorizuotos), 2 tankų, 4 kavalerijos divizijos, 3 atskirosios šaulių brigados, 3 oro desantines brigados, 8 tankų brigados (5741 tankas ir tanketė), 3347 lėktuvai¹²⁴.
         Toliau plane pateikti du sovietų veiksmų prasidėjus karui variantai.
         Pagal pirmąjį variantą („Pietų variantas“) pagrindines pajėgas reikia išskleisti piečiau nuo Brest-Litovsko, jos kartu su kairiame flange esančiomis Vakarų fronto armijomis ir Pietvakario fronto pajėgomis turi sumušti Liublino-Sandomiro priešo grupuotę ir pasiekti Vyslos upę, toliau pulti Krokuvos, Kielcės kryptimi, pasiekti Pilicos upę. Šiuo smūgiu norėta atkirsti Vokietiją nuo Balkanų, be to, ta kryptimi dar nebuvo įrengti gynybos ruožai¹²⁵.
         Pagal antrąjį variantą („Šiaurės variantas“) pagrindinės pajėgos išskleidžiamos į šiaurę nuo Brest-Litovsko. Jos turėjo sumušti pagrindines vokiečių pajėgas Rytų Prūsijoje ir užimti ją, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad Rytų Prūsijoje stiprūs gynybiniai inžinieriniai įrengimai, sunkios gamtinės sąlygos, gerai išvystyta infrastruktūra, kas leistų vokiečiams greit permesti rezervus iš Vokietijos ir karas taptų ilgai trunkančiu¹²⁶. Kokį variantą priimti, turės priklausyti nuo politinių aplinkybių, susiklostysiančių prieš karo pradžią.
         Kaip matome, planuose iš karto siūloma pulti, gynybos veiksmai atskirai neaptariami, skirtingai nuo puolimo, tik nurodoma, kad ji turi būti aktyvi. Spalio 5 dieną planas buvo aptarinėjamas su partijos ir vyriausybės vadovais, buvo nutarta, kad pagrindinis variantas būtų pirmasis¹²⁷. Todėl spalio 14 buvo pateiktas trečias pataisytas variantas, kur pagrindinės pajėgos koncentruotųsi pietvakarių kryptyje¹²⁸, nauja buvo tai, kad numatyta pulti Rumuniją (prieš tai – tik Rumunijos įstojimo į karą atveju). Buvo parengtas ir atsarginis antrasis variantas, kuriame puolimo kryptis – Rytų Prūsija. Šią datą galima laikyti pasiruošimo pulti Vokietiją pradžia.
         Gruodžio 23 – 30 dienomis vyko Vyriausiosios Karinės Tarybos pasitarimas, kuriame daugiausiai buvo aptarinėjami klausimai, susieję su puolimu: „Šiuolaikinis puolimo operacijos charakteris“, „Mechanizuotų junginių panaudojimas šiuolaikinėje puolimo operacijoje“, „KOP puolimo operacijoje ir kova dėl viešpatavimo ore“, gynybos tema buvo tik vienas pranešimas „Šiuolaikinis gynybos operacijos charakteris“ ir iš dalies „Šaulių divizijos kautynės puolime ir gynyboje“¹²⁹. Kaip pažymi M. Zacharovas, kuris pats dalyvavo šiame pasitarime, aptarinėjant puolimo operaciją buvo kalbama iškart apie priešo gynybos pralaužimą ir nė vienos minties apie pradinį karo laikotarpį¹³⁰. Darant pranešimą apie gynybos operaciją buvo konstatuojama, kad gynyba tikslinga tik tada, kai nėra pakankamai jėgų pulti, ir tam, kad būtų galima pasiruošti puolimui. Taigi gynyba buvo traktuojama tik kaip pertraukėlė lemiamam smūgiui.
         Po pasitarimo 1941m. sausio 2 – 6 ir 8 – 11 dienomis Maskvoje vyko operatyviniai strateginiai žaidimai žemėlapiuose. Žaidimų tikslas patikrinti abu išskleidimo plano variantus. Žaidimo dalyviai buvo padalinti į vakarinius su jų sąjungininkais (šiaurės vakariniais, šiauriniais ir pietvakariniais) ir rytinius. Vakariečiams vadovavo G. Žukovas, rytiečiams D. Pavlovas. Žaidimo preambulė – 1941 liepos 15 d. vakariniai su savo sąjungininkais užpuola rytinius, tačiau sutikę stiprų pasipriešinimą ir po rytinių kontratakos fronto ruože Osovecas-Skidelis-Lyda-Kaunas-Šiauliai liepos 23 – 25 dienomis pradeda trauktis. Dešiniau vakariniai, spaudžiami didelių rytinių jėgų, traukiasi į paruoštas gynybos pozicijas ruože Ostruvas-Mazovecki-Drogičinas-Tiraspolis-Vlodava. Nuo to momento ir prasideda pats žaidimas¹³¹, t.y. sovietų kariuomenės puolimo, o ne gynybos organizavimu (6 priedas). Puolimo metu rytiečiai įsiveržia į Rytų Prūsijos teritoriją, tačiau vakariečiams pavyksta flanguose kontratakuoti, iškyla apsupimo grėsmė, tuo žaidimas ir pasibaigė¹³². Buvo galutinai įsitikinta, kad puolimas Rytų Prūsijoje yra sunkus ir gali įstrigti.
         Sausio 8 – 11 dienomis vyko kita žaidimo dalis, skirta patikrinti pirmą variantą. Preambulė panaši, tik šįkart rytiečiams vadovavo G. Žukovas, o vakariečiams generolai F. Kuznecovas ir D. Pavlovas, žaidimas prasideda rytiečių puolimu, jis vyksta daug sėkmingiau nei prieš tai vykusiame žaidime. Žaidimo metu užimama Varšuva, Krokuva, sutriuškinama Vengrijos kariuomenė ir priartėjama prie Budapešto, Rumunijoje irgi sutriuškinamos pagrindinės rumunų pajėgos (7 priedas). Buvo manoma, kad po tokių smūgių Vengrija ir Rumunija kapituliuos¹³³, o ten ir su Vokietija pabaigs tvarkytis.
         Šiuose žaidimuose yra įdomus momentas - data, kada prasideda karo veiksmai. Karo istorikas P. Bobylevas mano, kad sovietai beveik tiksliai atspėjo, kada Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą¹³⁴, man atrodo, kad tai panašiau į datą, kada sovietai turėtų pradėti karo veiksmus prieš Vokietiją.
         Po šių žaidimų Generalinio štabo viršininku tapo G. Žukovas. Po strateginių žaidimų atitinkamai buvo ruošiama ir kariuomenė, didelis dėmesys buvo skiriamas upių forsavimui, oro desantui, pėstininkų desantui nuo tankų, puolimui. Apygardų štabai vykdė strateginius žaidimus, tokius kaip „Sustiprinto šaulių korpuso puolimas įvedant į prasilaužymą mechanizuotą korpusą“, „Fronto puolimo operacija“¹³⁵.
          1941 kovo 11d. planas buvo patikslintas, galutinai atsisakyta Šiaurės varianto¹³⁶. Tą patį mėnesį buvo duotas Gynybos komisaro S. Timošenkos įsakymas apie nuostolių apyskaitą karo metu, be to, kiekvienas raudonarmietis privalėjo prie savęs turėti vadinamąjį „mirties“ medalioną, kuriame buvo įrašomi kariškio asmens duomenys¹³⁷.
         1941m. gegužės 15d. kariuomenės išskleidimo planas buvo dar kartą pakoreguotas, jis vadinosi „Samprotavimai dėl strateginio Sovietų Sąjungos jėgų išskleidimo karo atveju su Vokietija ir jos sąjungininkais“¹³⁸. Šiame plane buvo kalbama tik apie Vokietiją ir jos sąjungininkus, apie kitus potencialius priešininkus (Japoniją, Italiją, Turkiją) neminima. Plane be jokių užuolankų rašoma, kad reikia pralenkti Vokietiją ir užpulti pirmiems, kol jį dar tik skleis savo kariuomenę prie sienos ir nespės organizuoti fronto¹³⁹. Generalinis štabas siūlė pravesti slaptą mobilizaciją, sutelkti kariuomenę prie vakarinių sienų, slapta sutelkti aviaciją lauko aerodromuose ir tai įvykdžius pirmiems smogti¹⁴⁰. Kaip pažymi P. Bobylevas, uždaviniai kariuomenei išlieka tokie patys, kaip per sausio mėnesio strateginius žaidimus¹⁴¹.
         Kariuomenė slaptai iš vidinių karinių apygardų į vakarines karines apygardas jau buvo perkeliama nuo balandžio mėnesio, gegužės mėnesį perkėlimas dar labiau suintensyvėjo ir jo nebuvo įmanoma nuslėpti, tą pastebėjo užsienio žvalgybos, savo informaciją nutekindamos žurnalistams, tačiau Sovietų Sąjunga tai neigė¹⁴². Balandžio – gegužės mėnesį buvo perkeltos iš Sibiro karinės apygardos į vakarines karines apygardas 201-ji ir 225-ji šaulių divizijos, iš Užbaikalės karinės apygardos 82-ji motorizuota ir 57-ji tankų divizijos, iš Uralo karinės apygardos 223-ji ir 203-ji šaulių divizijos, reikia pastebėti, kad bent šaulių divizijos buvo visiškai sukomplektuotos pagal etatus¹⁴³.
         Po gegužės 15 dienos dar labiau suintensyvėjo kariuomenės dalinių perkėlimas, dabar jau armijomis: 19-ji armija (10 šaulių divizijų, 2 tankų ir 1 motorizuota) iš Šiaurės Kaukazo apygardos, 20-ji armija (10 šaulių divizijų, 2 tankų, 1 motorizuota) iš Oriolo karinės apygardos, 21-ji armija (14 šaulių divizijų) iš Pavolgio karinės apygardos, 22-ji armija (6 šaulių divizijos) iš Uralo karinės apygardos, 16-ji armija iš Užbaikalės karinės apygardos¹⁴⁴. Minimos armijos prie vakarinių sienų susitelkti turėjo birželio 27 - liepos 10 dienomis.
         1941m. gegužės 5d. Generalinis štabas davė nurodymus VakYKA, KYKA, gegužės 6 d. OdKA ir gegužės 14 d. LKA, PabYKA štabams sukurti sienų priedangų planus¹⁴⁵. Kaip pažymi M. Meltiuchovas, tie planai buvo priderinti prie kariuomenės išskleidimo plano ir su šalies gynyba nieko bendro neturėjo, nes jie, tai pažymi ne tik M. Meltiuchovas, buvo daugiau pritaikyti puolimui nei gynybai¹⁴⁶.
         Kaip buvo ruoštasi gynybai, geriausiai atspindi PabYKA vado įsakymas Nr. 0052, išleistas 1941-06-15. Jame konstatuojama, kad, patikrinus 90-ją šaulių diviziją, paaiškėjo, kad divizijos daliniai nežino savo gynybos ruožų, dar daugiau, vienas batalionas net buvo pasiklydęs, jo dvi valandas ieškojo pulko vadas. Gynyboje nemokama dengti įtvirtintų ugnies taškų nuo priešo¹⁴⁷. Tai ko buvo mokoma beveik metus, jei divizija nežino savo gynybos ruožo, o batalionų negalima be pulko vado pasiųsti, nes pasiklys?

         Norint sėkmingai įgyvendintų kariuomenės išskleidimo planus, didelį dėmesį pradėta skirti mobilizacijos planams. 1941m. vasario mėn. Generaliniame štabe įvedama nauja pareigybė – Generalinio štabo viršininko pavaduotojas organizaciniais mobilizacijos klausimais. Juo tapo generolas leitenantas V. Sokolovskis¹⁴⁸. Tą patį mėnesį buvo sukurtas naujas mobilizacinis planas.
         Jų buvo du, vienas skirtas kariuomenei - Mob-planas Nr.23 ir ne kariniams Liaudies komisariatams Mob-planas Nr.9¹⁴⁹.
         Pagal naują mobilizacinį planą buvo numatyta, kad kariuomenėje bus 8682827 žmonės. Pradėti formuoti nauji junginiai: 16 šaulių, 22 mechanizuoti korpusai ir 5 oro desanto korpusai¹⁵⁰. Iš viso buvo numatyta turėti 210 šaulių divizijų (žmonių skaičius jose 3348335), korpuso artilerija – 94 artilerijos pulkai, 54 zenitiniai artilerijos divizionai (192533), VVR artilerija – 72 artilerijos pulkai, 17 divizionų (178816), kavalerija – 14 divizijų (116907), mechanizuota kariuomenė – 30 mechanizuotų korpusų (1065230), KOP – 343 aviacijos pulkai (536894), PGK – 373500 žmonių, įtvirtinimo rajonai – 248382 žmonės, inžinierinė kariuomenė – 117 batalionų (111813), geležinkelio kariuomenė – 74 batalionai (92254), VVR cheminiai daliniai – 50 batalionų (14763), VVR minosvaidžių daliniai – 15 batalionų (14970), VVR ryšių kariuomenė – 148 batalionai (117177), autotransporto daliniai – 191 batalionas (160248), atsargos daliniai – 20 brigadų (779418), karinės mokymo įstaigos – 206 (4115120), valdymo organai, užnugario dalys ir kt. – 920075¹⁵¹.
         Visiems daliniams reikėjo ginkluotės ir technikos. Šautuvų, karabinų, lengvųjų kulkosvaidžių netrūko, dar liko ir rezerve (šautuvų reikėjo 5865000, buvo 7102000, lengvųjų kulkosvaidžių – 160900, buvo 187000), kiek blogesnė padėtis buvo su sunkiaisiais kulkosvaidžiais, bet jų trūko nedaug (reikėjo 71500, buvo 64000), prasta padėtis buvo su pistoletais-kulkosvaidžiais, jų trūko daugiau kaip pusės (reikėjo 266000, buvo 105000), tačiau jie nebuvo technologiškai sudėtingi gaminti, todėl šį trūkimą buvo galima greit likviduoti. Artilerijos pabūklų faktiškai užteko, tik kai kurių kalibrų trūko nežymiai, prasta padėtis buvo su zenitine artilerija, kurios trūko labiausiai, ypač 37-mm zenitinių patrankų (reikėjo 2224, buvo 1134), taip pat 85-mm zenitinių patrankų (reikėjo 1671, buvo 940), minosvaidžių irgi pakankamai buvo, trūkumas buvo visai nedidelis.
         Didžiausia problema buvo autotransportas ir traktoriai (visų tipų automobilių reikėjo 570462, buvo 186884, motociklų reikėjo 58012, buvo 14043, traktorių reikėjo 72674, buvo 38380)¹⁵², tokį didelį autotransporto skirtumą buvo planuojama panaikinti paskelbus mobilizaciją ir iš pramonės įmonių, įstaigų ir kolūkių paimti 303470 visų tipų automobilių, 30504 motociklus, 45492 traktorius, taigi traktoriais būtų aprūpinti pilnai, be to, papildomai dar būtų paimti arkliai: artilerijai - 137730, gurguolėms - 426500, kavalerijai - 107540¹⁵³. Tai ir padėtų iš dalies išspręsti transporto problemą.
         Mobilizaciją pradėta vykdyti 1941m. pavasarį paskelbus, kad vykdomi eiliniai mokymai. Buvo mobilizuoti 802138 žmonės. Jais vakarinėse apygardose buvo sustiprintos divizijos, taip stengtasi kaip galima greičiau pereiti nuo taikos meto etatų prie karo meto etatų, nors pilnai pereita nebuvo. Kitą dalį buvo planuojama mobilizuoti jau prasidėjus karui ir paskelbus visuotinę mobilizaciją.

         Pėstininkai sudarė didžiausią Vokietijos dalį kariuomenės. Sausumos kariuomenė buvo sudaryta iš veikiančiosios ir rezervo armijų. Veikiančioji armija buvo sudaryta iš lauko kariuomenės, pasienio ir įtvirtintų rajonų įgulų. Rezervo armija – iš štabų, administracinių-ūkinių organų, apsaugos kariuomenės, karinių mokymo įstaigų ir mokyklų. Rezervo armija vykdė mobilizaciją, ruošė kadrus veikiančiai armijai, turėjo rūpintis veikiančios armijos aprūpinimu, saugojo užnugarį.
         Vokietijos armijai labai trūko kvalifikuotų karininkų, nes 1933m. Vokietijos kariuomenėje buvo tik 3600 karininkų (dar 400 sudarė medicinos ir veterinarijos tarnybų karininkai)¹⁵⁴. Prasidėjus kariuomenės reformoms dar 200 karininkų iš to skaičiaus buvo pervesta į naujai kuriamas KOP.
         Siekiant panaikinti karininkų deficitą, karininkais buvo skiriami puskarininkiai (į karininkus pakelta apie 1500 puskarininkių¹⁵⁵), jie tapo labiausiai kvalifikuotais jaunesniosios grandies karininkais. Iš policijos į kariuomenę grąžinta apie 2500 karininkų (po I Pasaulinio Karo daug karininkų įsidarbino policijoje), iš naujo pašaukti tarnauti buvusieji kaizerinės Vokietijos kadriniai karininkai (apie 1800 žmonių), kas iš jų dėl sveikatos negalėjo tarnauti rikiuotės dalyje, buvo skiriami į administracinį darbą kariuomenėje. Prijungus Austriją, 1600 tos šalies karininkų buvo priimti į Vokietijos kariuomenę.
         Visi jauni kareiviai, kurie pagal savo sugebėjimus atitiko keliamus reikalavimus, buvo traukiami į karininkų kandidatų sąrašus, net jei jie neturėjo vidurinio išsilavinimo¹⁵⁶. Dalį karininkų ruošė karo mokyklos, bet jų buvo nedaug, o 1939m. jos visos, taip pat ir karinė akademija, buvo likviduotos¹⁵⁷, karininkų ruošimas perėjo karinių dalinių žinion. Todėl karininkų korpusas smarkiai pasikeitė, tapo labiau liaudiškas.
         Vokietijos karininkų ruošimas skyrėsi nuo kitų šalių karininkų ruošimosi. Karo metu sausumos kariuomenės karininkai buvo ruošiami daliniuose – mokomuosiuose būriuose, batalionuose, ten jiems buvo rengiami įvairūs kursai. Kandidatais į karininkus buvo atrenkami jau mūšiuose pasižymėję puskarininkiai. Daug dėmesio buvo skiriama savarankiškam mokymuisi, kai kuriuos dalykus ar specialybes kandidatas privalėjo mokytis po tarnybos, savo laisvalaikio sąskaita. Pvz., paskirtas į mechanizuotą dalinį karininkas privalėjo mokėti vairuoti automobilį, jei jis neturėjo vairuotojo teisių, privalėjo po tarnybos lankyti vairuotojų kursus civilinėje mokykloje.
         Labai trūko karininkų štabams – 1939m. dirbti štabuose buvo paruošti 508 karininkai, dar 303 buvo paimti dirbti į štabus nebaigus atitinkamų kursų. Todėl 1940m. buvo įkurti 8 – 10 savaičių Generalinio štabo kursai¹⁵⁸, prieš prasidedant karui prieš Sovietų Sąjungą papildomai buvo parengta apie 250 štabo karininkų, papildomai mobilizuoti 100 Generalinio štabo karininkų, kurie buvo demobilizuoti 1918m. Tačiau štabo karininkų trūkumas vis tiek liko, nes dalis karininkų buvo pervesti vadais į karinius junginius. Todėl štabo karininkams tekdavo didelis darbo krūvis.
         Daug puskarininkių pakėlus į karininkus, susidarė jų trūkumas. Eiliniai kareiviai, kurie jau buvo mažiausiai porą metų atitarnavę, buvo paaukštinami į puskarininkius, tačiau jų kvalifikacija buvo prastesnė.
         Kareivių parengime nemažą dėmesį skyrė fizinei ištvermei ir drausmei, todėl vyravo muštras, ypač tai lietė pradinį jaunų kareivių parengimą. Labai daug dėmesio buvo skiriama taktikai, kad kiekvienas kareivis mokėtų veikti savarankiškai, todėl kariai buvo apmokomi naudotis visais lengvaisiais ginklais: šautuvais, pistoletais, kulkosvaidžiais, taip pat sąveikos dalinyje ir tarp kariuomenės rūšių.
         Pėstininkų pagrindinis ginklas - „Mauser“ sistemos karabinas K98k, pistoletais-kulkosvaidžiais MP 38 ir MP 40 buvo apginkluojami skyrių vadai, kiekvienas skyriui taip pat buvo paskirtas kulkosvaidis MG 34, (tai galbūt geriausias II pasaulinio karo universalus kulkosvaidis, jį galima buvo naudoti kaip rankinį ar stacionarų kulkosvaidį). Taip pat ginkluotėje buvo MG 08 ir MG 13 kulkosvaidžiai.
         Pagrindinis taktinis vienetas buvo divizija. Divizijos buvo skirstomos į 1-mos, 2-os, 3-ios, 4-tos ir t.t. bangos. 1-os bangos divizijos buvo kadrinės, geriausiai aprūpintos ginkluote ir autotransportu (kaip pažymi B. Miulleris-Hillenbrandas, autotransporto kariuomenėje trūko ir ši problema nebuvo išspręsta iki pat karo pabaigos¹⁵⁹), 2-os ir kitų bangų divizijos kariai - rezervistai, tačiau dauguma karininkų ir dalis puskarininkių su kareiviais buvo kadriniai kariškiai, divizijose buvo šiek tiek mažiau žmonių ir jos aprūpintos šiek tiek prasčiau. Nors 1-mos bangos divizijoje karių skaičius buvo didesnis nei sovietinėse pagal karo etatus (17734 prieš 14483), bet 18% sudarė pagalbiniai kariai (užnugario dalys, ryšininkai)¹⁶⁰.
         Vokiečių divizijoje, kaip ir sovietinėje, buvo trys pulkai pėstininkų, tačiau viename jų karių buvo mažiau (2474 kariai ir karininkai, sovietiniame pulke 3182¹⁶¹). Artilerijos ir kulkosvaidžių taip pat turėta mažiau. Visai nebuvo tankų, šarvuotų automobilių - tik 3 (sovietai turėjo 13). Divizijos buvo jungiamos į korpusus, divizijų skaičius korpuse buvo nereglamentuotas. Korpusai buvo jungiami į armijos grupes, kurių analogas sovietinėje pusėje būtų frontas, tačiau armijos grupės būdavo didesnės už frontus. 1941 m. birželio mėnesį Vokietija turėjo 152 pėstininkų divizijas, 6 kalnų šaulių divizijas.

         Tankų kariuomenė Vokietijoje pradėta kurti tik tada, kai Vokietijoje į valdžią atėjo nacistai. 1939 m. puldama Lenkiją, Vokietija turėjo 5 tankų divizijas, 2 atskiras brigadas, 4 motorizuotas divizijas, 4 lengvąsias divizijas.
         Tankų divizija buvo sudaryta iš dviejų tankų pulkų, motošaulių pulko, motociklininkų-šaulių bataliono, motorizuoto žvalgybos bataliono, motorizuoto artilerijos pulko, naikintojų-prieštankinio diviziono, motorizuoto inžinierinio bataliono, motorizuoto ryšių bataliono, užnugario dalinių ir tarnybos. Divizijai pagal etatą priklausė turėti 324 tankus¹⁶². Motorizuota divizija buvo sudaryta iš 3 motorizuotų pulkų, žvalgybos bataliono, motorizuoto artilerijos pulko, motorizuoto naikintojų-prieštankinio diviziono, inžinierinio bataliono, ryšių bataliono, užnugario dalinių ir tarnybų¹⁶³. Tankų motorizuota divizija neturėjo.
         Lengvoji divizija buvo sudaryta iš 1 – 2 šaulių-kavalerijos pulkų, motociklininkų-šaulių bataliono, žvalgybos pulko, lengvųjų tankų bataliono, artilerijos pulko, naikintojų-prieštankinio diviziono, motorizuoto inžinierinis bataliono, ryšių kuopos, užnugario dalinio ir tarnybos¹⁶⁴. Divizijoje buvo 51 tankas (išimtis 1-oji lengvoji divizija, kurioje buvo 218 tankų¹⁶⁵). Kadangi tai buvo visai nauja kariuomenės rūšis, tai divizijoms vadovavo karininkai, atėję iš kitų kariuomenės rūšių – kavalerijos, artilerijos, autotransporto.
         Išanalizavus Lenkijos kompanijos rezultatus pradėtos formuoti naujos tankų divizijos, buvusios lengvosios divizijos buvo performuotos į tankų divizijas. Be to, kai kuriose divizijose motošaulių pulkai buvo sustiprinti suformuojant dar po vieną batalioną. Po kampanijos Vakaruose dar kartą buvo keičiami tankų divizijų etatai - išanalizavus kampanijos rezultatus buvo padaryta išvada, kad ir su mažesniu tankų kiekiu galima pasiekti tokių pat rezultatų, todėl tankų divizijose buvo palikta po vieną tankų pulką, kurį sudarė 2-3 batalionai. Tankų divizijoje pagal etatą turėjo būti 147 (2-jų batalionų sudėties) arba 209 (3-jų batalionų sudėties) tankai¹⁶⁶, tačiau realiai divizijose tankų buvo mažiau.
         Iš iš divizijų paimtų tankų pulkų buvo suformuotos naujos tankų divizijos, taip pat į tankų divizijas performuotos dvi motorizuotos divizijos. 1941m. birželį tankų divizijų buvo 20, o tankų ir savaeigių pabūklų - 6292¹⁶⁷. Dauguma buvo lengvieji tankai: Pz I – 1452 vnt. (iš jų 330 be ginkluotės), Pz. II – 1204, Pz. 35(t) – 198, Pz. 38(t) – 779, Pz. III - 1429 (1113 su 50-mm pabūklų, likusieji - su 37-mm), vidutinieji tankai – Pz. IV – 613, savaeigiai pabūklai – 240, šturmo pabūklai StuG III – 377.
         1940m. spalį buvo suformuotos 8 naujos motorizuotos divizijos, pasikeitė ir jų sudėtis, dabar vietoj 3 motorizuotų pulkų buvo du, bet papildomai prijungtas batalioną motociklininkų. Be pėstininkų motorizuotų divizijų, dar buvo 4 SS motorizuotos divizijos, jos turėjo daugiau žmonių ir buvo geriau aprūpintos. Iš viso 1941m. birželio mėnesį buvo 10 motorizuotų pėstininkų ir 4 motorizuotos SS divizijos¹⁶⁸. Tankų ir motorizuotos divizijos buvo jungiamos į korpusus, korpusai į tankų grupes.
         Vokiečių tankistai buvo žymiai geriau paruošti ir techniškai labiau išprusę lyginant sovietiniais. Nors vokiečių tankai pagal technines-taktines charakteristikas atsiliko nuo sovietinių tankų, tačiau jų kokybė buvo žymiai geresnė. Vokiečių tankai turėjo puikią optiką ir racijas, darbo sąlygos įgulai buvo daug geresnės, tankai turėjo vado bokštelius, per kuriuos buvo galima stebėti visą mūšio lauką (sovietų tankuose tokie bokšteliai atsiras tik 1943m.), be to, tanko vadas tik vadovavo tanko ekipažui.
         Tankams paremti šalia visada būdavo motorizuotos artilerijos pulkas, kuris lydėdavo tankus, taip pat šalia tankų visada būdavo motorizuoti pėstininkai su savo motorizuota artilerija. Sąveika tarp tankistų ir pėstininkų būdavo puiki, todėl motorizuotai divizijai ir nereikėdavo tankų. Tankų dalinių mobilumą dar lemdavo net ir tokia smulkmena kaip kanistrai - tuo metu kai kitos šalys, tarp jų Sovietų Sąjunga, pildyti tankų degalams naudojo benzinvežius, prie kurių eilės laukdavo tankai, vokiečiai pirmi pradėjo naudoti kanistrus, taip sutaupydami laiką pildant degalus.
         Nors vokiečių tankistai ir buvo labai gerai paruošti, bet jų ir tankų buvo per mažai, kad galėtu įveikti sovietų tankus.

         Kiekvienas pėstininkų pulkas turėjo pabūklų kuopą, kurią sudarė šeši 75-mm lengvieji pabūklai ir du 150-mm sunkieji pabūklai (pagal etatą pėstininkų divizijai priklausė 20 lengvųjų ir 6 sunkieji pabūklai)¹⁶⁹. Divizijos artilerija buvo ginkluota 36 105-mm lauko haubicomis ir 12 150-mm sunkiųjų lauko haubicų. Skirtingai nuo sovietinės, vokiečių divizijos artilerija visai neturėjo patrankų, buvo ginkluota tik haubicomis¹⁷⁰.
         Pėstininkai buvo gerai aprūpinti prieštankinėmis patrankomis - kiekvienas pulkas turėjo 75 vnt. 37-mm prieštankinių patrankų, tačiau jos buvo bejėgės prieš sovietinius KV ir T-34 tankus. Su T-34 tankais galėjo kovoti 50-mm prieštankinės patrankos, tačiau pulke jų buvo tik dvi. Divizijoje buvo 93 vnt. 50-mm ir 54 vnt. 80-mm minosvaidžiai, tačiau jais buvo apginkluojamos tik 1-mos bangos divizijos, kaip ir zenitinėmis 20-mm patrankomis, kurių divizijoje buvo 12 vnt¹⁷¹.
         Tankų ir motorizuotos divizijos turėjo truputį kitokią artilerijos sudėtį - be prieštankinių 37-mm patrankų jos turėjo dar 50-mm prieštankinių patrankų, su kuriomis jau buvo galima kovoti prieš T-34 tankus, tačiau 1941m. jų buvo mažai – 2072 vnt¹⁷². Prieš sunkiuosius tankus vokiečiai naudodavo zenitines patrankas. Dėl artilerijos motorizacijos ji spėdavo paskui tankus ir juos visą laiką dengdavo, būtent artilerija pirmiausia kaudavosi su tankais.
         Pėstininkų divizijose traktorių ir vilkikų labai trūko, todėl ten pabūklus daugiausia tampydavo arkliai. Trūkstant savos gamybos pabūklų buvo plačiai naudojami trofėjiniai. Artilerijos divizionai ir baterijos buvo gerai aprūpinti tiek laidiniu, tiek radijo ryšiu, todėl artilerijos ugnis buvo gerai valdoma, be antžeminių stebėtojų buvo plačiai naudojama ir žvalgybinė aviacija, kuri koreguodavo ugnį. Pabūklų ir minosvaidžių tarnybos buvo gerai parengtos. 1941 m. birželio mėnesį Vokietijos kariuomenė turėjo 42601 pabūklą ir minosvaidį¹⁷³.

         SS daliniai. Tai buvo elitinė kariuomenės dalis, kuri buvo ištikimiausi nacistiniam režimui. SS daliniai buvo geriausiai apmokyti, sukomplektuoti, aprūpinti technika ir ginkluote. Jie buvo didesni už analogiškus paprastus dalinius - SS motorizuotos divizijos turėjo po tris pulkus, kai pėstininkų motorizuotos divizijos - po du. Artilerijos pulkas irgi buvo vienu divizionu didesnis¹⁷⁴.
         Šiuos dalinius siųsdavo į pavojingiausius ruožus, todėl jų ir nuostoliai, lyginant su kitomis dalimis, būdavo didesni, o ne todėl kad, kaip teigia V. Suvorovas, SS dalinių vadai buvo prasčiau apmokyti. Jie pereidavo lygiai tokius pat mokymo kursus, kaip ir visi vokiečių karininkai, kartu su jais mokydavosi, turėdavo išlaikyti egzaminus, po kurių tapdavo kandidatais į vadovaujančius postus. 1941 buvo 4 motorizuotos SS divizijos.
         Kavalerija. Vokietija II pasaulinį karą pradėjo turėdama 1 kavalerijos brigadą, kuri sėkmingai pasirodė Lenkijos kampanijos metu. Po Lenkijos kampanijos kavalerijos brigada buvo performuota į diviziją, kuri sėkmingai dalyvavo 1940 m. kampanijoje. Dažniausiai kavalerija veikdavo miškingose vietose, kur būdavo blogi keliai, be kavalerijos divizijos kiekvieną pėstininkų divizija dar turėjo raitą žvalgybos eskadroną. Dėl savo mobilumo kavalerija buvo priskirta prie motorizuoto korpuso, kur jį turėjo saugoti korpuso flangus.

         KOP uždaviniai buvo užkariauti oro erdvę, sunaikinti priešo aviaciją aerodromuose, naikinti svarbius priešo objektus ir, svarbiausia, palaikyti vokiečių kariuomenę mūšio lauke.
         Pats mažiausias taktinis vienetas vokiečių KOP, kaip ir kitose šalyse, buvo eskadrilė, susidedanti iš 9 lėktuvų, trys eskadrilės sudarė grupę su štabo grandimi, iš viso 30 lėktuvų. 3 grupės sudarė eskadrą, tai buvo didžiausi taktiniai vienetai. Eskadra taip pat turėjo savo štabo grandį iš 4 lėktuvų. Eskadros buvo skirstomos pagal lėktuvų tipus ir jų užduotis, pvz. naktinių naikintuvų eskadra, dviejų variklių naikintuvų eskadra, pikiruojančių bombonešių eskadra ir t.t. Eskadros buvo jungiamos į aviacijos korpusus, eskadrų skaičius korpuse priklausė nuo būsimo kovos rajono svarbumo ir keliamų uždavinių korpusui. Patys aviacijos korpusai buvo jungiami į didžiausią operatyvinį junginį – oro laivyną¹⁷⁵.
         Didelis dėmesys buvo skiriamas aviacijos štabo karininkų paruošimui. Tam 1935m. Gatove buvo įkurta KOP generalinio štabo akademija, kurioje aviacijos štabo karininkai būdavo supažindinami su sausumos mūšio ir kariuomenės rūšių taktika, dalyvaudavo štabų vadovavimo žaidimuose, metus dalyvaudavo kursuose, kur jos mokė vykdyti užduotis kartu su sausumos kariuomene, reguliariai vykdavo mainai tarp sausumos kariuomenės ir KOP vyresniųjų karininkų¹⁷⁶.
         Lakūnų apmokymas prasidėdavo nuo bazinio skraidymo kurso, kurį sėkmingai baigusius kursantus siųsdavo į KOP mokyklas, kurios būdavo profiliuotos: žvalgybos, bombonešių, naikintuvų ir t.t.
         Prasidedant II pasauliniam karui Vokietija turėjo 4288 lėktuvus¹⁷⁷, o 1941m., prieš užpuolant Sovietų Sąjungą, - 6852 lėktuvus. KOP priklausė parašiutininkų ir priešlėktuvinės gynybos daliniai, iš viso jose tarnavo 1545000 žmonių.
         Vokietijos kariuomenei iš visų kitų šalių tuo laikotarpiu geriausiai pavyko organizuoti sąveiką tarp kariuomenės rūšių. Ypač didelis dėmesys buvo sąveikai tarp aviacijos ir sausumos pajėgų. Nepaisant to Vokietijos aviacijos įtaka mūšių baigčiai tuo laikotarpiu yra perdėtai aukštinama - tai dar vienas mitas. Kaip rodo faktai, mūšio metu aviacijos padaryti nuostoliai nebūdavo tokie dideli, kaip bandyta teigti, taip buvo bandoma pateisinti nuostolius dėl savo nekompetentingumo.
         Sovietai atliko tankų, sunaikintų 1943 – 1945m. analizę, pagal kurią dėl aviacijos atakų buvo prarasta tik 4 – 5% visų sunaikintų tankų¹⁷⁸. Jeigu aviacijos poveikis 1941m. ir buvo didesnis, jis tikrai neviršijo 10%.

         1939m. Vokietijos laivynas turėjo 2 linijinius kreiserius, 3 „kišeninius“ linijinius laivus, 2 sunkiuosius ir 6 lengvuosius kreiserius, 34 eskadrinius minininkus, 57 povandeninius laivus. Dar statyti du linijiniai laivai ir sunkusis kreiseris.
         Kadangi Vokietijos antvandeninis laivynas, lyginant su Didžiąja Britanija, buvo silpnas, nutarta visą dėmesį skirti povandeniniams laivams, kurių veiksmai 1939 – 1941m. buvo sėkmingi. Jei sausumoje po Lenkijos okupacijos karo veiksmai nevyko, tai Atlanto vandenyne ir Šiaurės jūroje kovos vyko visu smarkumu. Britai stengėsi sunaikinti visus didesnius vokiečių antvandeninius laivus, kas jiems, iš dalies, pavyko. Kadangi vokiečių laivynas buvo sukaustytas mūšių su britų laivynu, Sovietų Sąjungai didelio dėmesio skirti jis negalėjo.

         Vokietijos pėstininkų divizija, nors žmonių skaičiumi ir buvo didesnė už sovietinę, tačiau nusileido rikiuotės karių (tiesiogiai dalyvaujančių kautynėse) skaičiumi. Pats mažiausias taktinis vienetas divizijoje buvo pėstininkų skyrius, atitinkantis šaulių skyrių sovietų kariuomenėje. Vokiečių pėstininkų skyrius buvo sudarytas iš 10 karių, o sovietų iš 11. Vokiečių būryje buvo 3 skyriai, sovietų - 4 skyriai, taigi vokiečių pėstininkų būrys jau buvo silpnesnis už sovietinį šaulių būrį. 3 būriai sudarydavo kuopą ir pas vokiečius, ir pas sovietus, taigi vokiečių kuopa buvo trimis skyriais silpnesnė už sovietinę kuopą.
         Papildomai vokiečių kuopa turėjo kulkosvaidžių grupę, sudarytą iš 16 karių, o sovietai – kulkosvaidžių būrį iš 12 karių. Trys kuopos sudarė batalioną tiek vokiečių, tiek sovietų kariuomenėje, taigi Vokietijos kariuomenės batalionas jau silpnesnis 9 skyriais arba 1 kuopa.
         Todėl nieko keisto, kad per strateginius žaidimus 1941m. sausio mėnesį sovietiniai generolai skaičiavo, kad viena sovietinė šaulių divizija 1.5 karto stipresnė už vokiečių pėstininkų diviziją. Jie juk planavo karą pradėti su pilnai sukomplektuotomis divizijomis, nors buvo aišku, kad visoms divizijoms neužteks dviejų artilerijos pulkų, todėl dalis divizijų turės po vieną artilerijos pulką, tačiau ir vokiečių pėstininkų divizijos turėjo tik po vieną artilerijos pulką ir jose visai nebuvo patrankų, tik haubicos, kurios netiko kovai su tankais. Šiuo atžvilgiu padėtį gelbėjo 88-mm zenitinės patrankos, kurios priklausė KOP ir jų panaudojimą visą laiką teko derinti su KOP vadovybe.
         Tiek sovietai, tiek vokiečiai turėjo problemų su autotransportu. Vokiečiai šią problemą sprendė rekvizuodami iš Lenkijos valstiečių 15 tūkst. vežimų¹⁷⁹, o 88 pėstininkų divizijos buvo aprūpintos trofėjiniais ir prancūziškais automobiliais, kurie pasirodė visai netinkami Rusijos sąlygoms. Sovietai rengėsi automobilius paimti iš pramonės, įstaigų, kolūkių, nors kariuomenės poreikių tai irgi nepatenkintų, todėl papildomai, kaip ir vokiečiai, šią problemą numatė spręsti arklių pagalba. Tačiau sovietai pilnai būtų apsirūpinę traktoriais, kurie atliko vilkikų vaidmenį, ir kurių vokiečiams labai trūko.
         Nors teigiama, kad visos vokiečių pėstininkų divizijos buvo pilnai sukomplektuotos, tačiau tikrovėje visiškai kovingomis buvo laikoma 121 pėstininkų divizija, 1 kavalerijos divizija, 4 lengvosios divizijos, 6 kalnų šaulių divizijos, 14 motorizuotų divizijų, 21 tankų divizija, iš viso 167 divizijos iš 208 divizijų¹⁸⁰, iš jų pilnai sukomplektuotos pėstininkų divizijos buvo tik 26, kurios priklausė 1-ai bangai, likusios neturėjo minosvaidžių, buvo prasčiau aprūpintos autotransportu, turėjo mažiau žmonių. 32 pėstininkų divizijos buvo laikomos visiškai nekovingomis ir netinkamomis panaudoti Rytų fronte¹⁸¹.
         Sovietai iki prasidedant karui jau turėjo mažiausiai 34 pilnai sukomplektuotas šaulių divizijas (tas, kurios buvo perkeliamos iš vidinių apygardų), beveik visiškai sukomplektuotos (95% etatinės sudėties) buvo 9 kavalerijos ir 4 kalnų kavalerijos divizijos. Nors kitos šaulių divizijos buvo nepilnai sukomplektuotos, tačiau sovietai planavo iki prasidedant karui jas pilnai sukomplektuoti ir dar suformuoti naujų, o tai būtų 210 šaulių divizijų¹⁸², prieš 167 kovingas vokiečių pėstininkų divizijas, dar reikėtų pridėti 14 kavalerijos divizijų ir 5 oro-desantinius korpusus. Vokiečiai turėjo tik vieną kavalerijos ir 2 parašiutininkų divizijas.
         Ne ką geresnė vokiečių padėtis būtų buvusi ir su tankų ir motorizuotomis divizijomis, jeigu sovietai užpultų pirmi. Jų tankai ir prieštankinė artilerija negalėtų kovoti prieš T-34 ir KV tankus, tuo labiau esant netikėtumo ir staigumo faktoriams. Nors sovietų tankų divizijos visos nebūtų sukomplektuotos, tačiau pagrindinėse kryptyse veiktų geriausiai sukomplektuotos tankų divizijos, pvz., 6 MK, kuris smogtų iš taip vadinamo Bialystoko iškyšulio, to korpuso 4-ji TD turėjo 452 tankus (dukart daugiau nei vokiečių tankų divizijoje), 7-ji TD turėjo 364 tankus ir 29-ji motorizuota divizija turėjo 200 tankų¹⁸³, tiek, kiek vokiečių tankų divizijoje. Taigi 3 sovietinės tankų divizijos prilygtų 5 vokiečių tankų divizijoms.
         Geresnė padėtis būtų su aviacija, nors jos buvo mažiau, bet lakūnai buvo žymiai geriau paruošti ir lėktuvai daug geresnės kokybės.
         Karui su Sovietų Sąjunga vokiečiai taip pat turėjo per mažai rezervų - buvo paruošta tik 400 000 rezervistų

         Pagrindinis V. Suvorovo oponentas, neigiantis puolimo galimybę, yra A. Isajevas. Jo pirmojoje knygoje pateikti šie pagrindiniai argumentai:
         1.Sovietiniai planai nesiskyrė nuo carinės Rusijos karinių planų;
         2.Puolamuosius planus tuo metu kūrė visos didesnės valstybės;
         3.Sovietinė kariuomenė iki pat 1941 m. birželio 22 d. buvo taikos meto kariuomenė;
         4.Seni įtvirtinimai nebuvo sugriauti, naujų nespėta pastatyti bei pastatytų nespėta aprūpinti;
         5.Nebuvo grynai puolamųjų ar gynybinių ginklų, visus ginklus galima sėkmingai panaudoti tiek puolime, tiek gynyboje;
         6.Ratinių-vikšrinių tankų (t.y. autostradinių pagal V. Suvorovą) konstrukcija tais laikais domėjosi daugelis šalių, (kaip pavyzdį pateikia Švediją), Kristi tankas pasirinktas kaip labiausiai tinkantis Sovietų Sąjungos sąlygoms;
         7.Karinės gamyklos buvo statomos ne tik Europinėje dalyje, bet ir Urale, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose;
         8.Strateginių bombonešių nestatyta dėl finansinių ir techninių problemų, be to, jie neišspręstų taikos išsaugojimo problemos;
         9.Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ne dėl sovietinių karinių pajėgų koncentracijos pasienyje, o tam, kad sunaikintų paskutinį potencialų Anglijos sąjungininką;
         10.Sovietų Sąjunga neplanavo įvykdyti pasaulinės revoliucijos kariniais metodais, nes tai neminima J. Stalino darbuose;
         11.DVRA 1941m. pralaimėjo, nes jos konfigūracija ir sudėtis prie sienos netiko nei puolimui, nei gynybai;
         12.Lengvus bombonešius statė visos šalys ir niekas nesiruošė pirmu smūgiu įsiviešpatauti ore¹⁸⁴.
         Vertinant planus galima pastebėti, kad carinė Rusija pirma užpuolė Vokietiją 1914m., - toks palyginimas tik V. Suvorovo naudai. Dėl ginklų, gamyklų, lėktuvų, tankų galima sutikti su A. Isajevu, tačiau tai, kad Vokietija ruošėsi užpulti todėl, kad sutriuškintų potencialų Anglijos sąjungininką, yra tik viena tiesos pusė.
         Dar 1940m. Vokietijos karinė vadovybė sunerimo, kai sovietai 1940 m. užgrobė Baltijos šalis, dar didesnį nerimą sukėlė atplėšta Rumunijos dalis, į kurią, pagal 1939m. paktą, sovietai neturėjo jokių teisių¹⁸⁵. Tai vyko tuo metu, kai Vokietija buvo paskelbusi dalinę demobilizaciją, karinė vadovybė nutarė ją nutraukti, nors buvo numačiusi išformuoti visas divizijas, esančias Lenkijoje ir Rytų Prūsijoje¹⁸⁶. Nors 1940m. liepos 22d. A. Hitleris ir davė nurodymą pradėti planuoti karą prieš Sovietų Sąjungą, bet 1940m. rudenį jis dar nebuvo pilnai apsisprendęs ar pulti Sovietų Sąjungą¹⁸⁷ ir net siūlė Sovietų Sąjungai prisijungti prie Vokietijos-Italijos-Japonijos pakto. Tik Sovietų Sąjungos nenoras eiti į kompromisus ir naujų reikalavimų pateikimas privertė Vokietiją visų rimtumu ruoštis karui prieš Sovietų Sąjungą.
         Juokingai atrodo A. Isajevo teiginys, kad kariuomenė prie sienos netiko nei puolimui, nei gynybai - nebūna, kad kariuomenės išsidėstymas neatitiktų jokių jai keliamų užduočių. Antroje knygoje¹⁸⁸ jis nagrinėja Antrojo pasaulinio karo mitus: apie kavaleriją, vokiečių automatininkus, sovietinę žvalgybą, taip pat, kas geriau: sėdėti apkasuose gynyboje ar pulti? Prieštaraudamas V. Suvorovo teiginiui (nors jo ir nemini), kad vietoje beviltiško kontratakavimo 1941m. sovietai geriau būtų išsikasę apkasus ir taip sustabdę vokiečius, A. Isajevas teigia, kad negalima visur padaryti vienodai stiprią ir tankią gynybą, nes atsiras vietų, kur priešas sutelks gausesnes pajėgas ir gynyba bus pralaužta. Jis teigia, kad gynyba yra pasyvumas, o puolančiajam priklauso iniciatyva, tik taip galima primesti savo valią priešininkui¹⁸⁹. Be to, apkasuose gali sėdėti tik labai gerai paruošta kariuomenė, prasčiau paruoštai kariuomenei viena išeitis perimti iniciatyvą – pulti¹⁹⁰.
         Todėl keistai atrodo A. Isajevo teiginiai, jog sovietai 1941m. nesiruošė pulti, nes buvo per daug silpni. Štai kai užpuolė vokiečiai, kai susiklostė nepalankios sąlygos, tada geriausia buvo pulti, perimti iniciatyvą iš priešo. Bet juk geriausia išvis neduoti iniciatyvos priešui. Jei sovietai suprato, kad jie yra silpni ir užpulti neatsilaikys, tai juk geriausia buvo pirmiems pulti, kad iniciatyva būtų jų rankose.
         A. Bugajevas sutinka, kad sovietinė karinė doktrina buvo puolamoji, tačiau jis teigia, kad J. Stalinas nesiruošė pulti pirmas, bet ir nesiruošė, kaip prancūzai, strateginei gynybai¹⁹¹. Jis teigia, kad sovietinė vadovybė pirmiausia ruošėsi atremti puolimą gindamasi, užčiuopti silpnąsias vokiečių vietas ir po to ten smogti. Todėl mechkorpusai buvo 80 – 450 km nuo sienos, o štai vokiečiai, kadangi ruošėsi pulti, savo tankų divizijas iškrovė prie pat sienų¹⁹².
         A. Reziapkinas, atrodo, vienintelis iš V. Suvorovo kritikų bando spręsti pasikalbėjimo žodynėlių problemą¹⁹³. Jis teigia, kad žodynėliai nieko neįrodo apie ruošimąsi pulti ir pateikia pavyzdžių, jog panašūs pasikalbėjimo žodynėliai jau buvo leidžiami XIX a. pabaigoje Austrijoje, Rusijoje ir Vokietijoje – 1913m.
         Sovietų Sąjungoje pirmieji tokie žodynėliai pasirodė 1933m., tais pačiais metais Vokietijoje pasirodė naujas leidimas, Švedijoje žodynėlis išleistas 1942 m. Bet juk tos šalys ir ruošėsi kariauti tarpusavyje: Austrija su Vokietija prieš Rusiją, sovietai prieš Vokietiją, o švedų savanoriai kovojo Vokietijos pusėje prieš sovietus.
         L. Lopuchovskis ir B. Kavalerčikas lygina abi armijas ir daro išvadą, kad sovietų kariuomenė visais punktais buvo silpnesnė, ypač tai įrodė žiemos karas, todėl apie jokį puolimą J. Stalinas negalvojo, atvirkščiai - jis stengėsi bet kokiais būdais atitolinti karą¹⁹⁴. Jie kritikuoja M. Meltiuchovo versiją (galbūt vieninteliai tarp nepuolimo šalininkų). Meltiuchovo skaičiavimuose, kad fronte Ostrolenka-Karpatai sovietai turėtų daugkartinį pranašumą ir tame ruože puldami galėtų pasiekti labai gerų rezultatų, L. Lopuchovskio ir B. Kavalerčiko nuomone, visiškai neįvertinamos didelės vokiečių galimybės greit permesti kariuomenę į pavojingus ruožus. Tačiau jie neįvertina desantininkų korpuso galimybių, jo kariai būtų išmesti į priešo užnugarį tam, kad sulėtintų vokiečių permetimus naikindami kelius, tiltus ir t.t. Puolimą vykdytų ir kiti frontai, pritraukdami prie savęs vokiečių kariuomenę, taip trukdydami permesti rezervus.
         L. Lopuchovskio ir B. Kavalerčiko nuomone, M. Meltiuchovas per daug sureikšmina sovietinės aviacijos galimybes netikėtai užpuolus vokiečius ir sunaikinant jų lėktuvus aerodromuose. Jie primena, kad Sovietų Sąjungos aviacija netikėtai atakavo Suomiją 1941m. birželio 25d., nors jai nebuvo paskelbusi karo. Per šešias dienas buvo atlikti 992 lėktuvų skrydžiai. Tos atakos rezultatai niekiniai - sovietai nesugebėjo sunaikinti nė vieno suomių lėktuvo, buvo tik pažeistų lėktuvų, kuriuos suomiai greit suremontavo, o patys sovietai per tas dienas neteko 20 naikintuvų ir 51 bombonešio¹⁹⁵. Su šiuo teiginiu galima sutikti. Kaip jau minėjau anksčiau, aviacijos vaidmuo tuo laikotarpiu yra per daug sureikšmintas, bet šios atakos patiems suomiams nebuvo joks netikėtumas - turėdami karčios patirties kare su sovietais 1939 – 1940m. jie puikiai suprato, kad prasidėjus karo veiksmams tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tai palies ir juos, todėl jie buvo pasiruošę bet kokioms provokacijoms iš sovietų pusės.
         Taip pat L. Lopuchovskis ir B. Kavalerčikas teigia, kad sovietams netikėtai užpuolus Vokietiją, vokiečiams viskas būtų taip pat, kaip sovietams 1941-06-22. Autoriai mano, kad nekorektiška ir ne vietoje lyginti sovietų situaciją birželio 22d. su situacija, kuri bus užpuolus Vokietiją¹⁹⁶. Visų pirma todėl, kad Vokietijos kariuomenė buvo mobilizuota ir išskleista, antra, kariuomenė turėjo dviejų pergalingų kampanijų patirtį¹⁹⁷. Be to, vokiečių žvalgyba būtų pastebėjusi tokius karinius pasirengimus ir Vokietijos karinė vadovybė imtųsi kontrpriemonių, tačiau kaip rodo 1941m. kautynių pavyzdžiai, vokiečiai irgi sutrikdavo, jei sovietai netikėtai kontratakuodavo, kartais tai net pereidavo į paniką (Raseinių, Dubno-Rovno kontrataka). Dėl žvalgybos – vokiečiams T-34 ir KV buvo labai didelis nemalonus siurprizas, nors tie tankai jau metus buvo sovietų kariuomenėje.
         Autoriai taip pat nesutinka su M. Meltiuchovo duotais vokiečių tankų skaičiais. Jie nepritaria Meltiuchovui, kuris prie tankų ir šturmo pabūklų priskaičiuoja 156 vnt. savaeiges 47-mm patrankas, kurias autoriai priskiria prie prieštankinių patrankų. Ta pati situacija ir su 24 vnt. 150-mm savaeigiais pabūklais¹⁹⁸. Skaičiuojant sovietines divizijas, pagal juos, visai neatsižvelgiama į jų tuometinę sudėtį ir ginkluotę, todėl neteisingai įvertinamas sovietinių divizijų pajėgumas. Bet juk to meto generolai būtent taip skaičiavo ir vertino. Vertindami kovinį patyrimą L. Lopuchovskis ir B. Kavalerčikas lygina karininkų skaičių, turėjusių I pasaulinio karo patyrimą. Vokiečių karininkų, turinčių tokį patyrimą, buvo daug kartų daugiau nei sovietinių karininkų. Pilietinio karo jie nepriskiria prie kovinės patirties įgavimo. Tačiau jie pamiršta, kad beveik 20 metų daug didesnė dalis tų vokiečių karininkų išvis neturėjo nieko bendro su kariuomene. Grįžus atgal į kariuomenę jiems reikėjo pereiti trumpalaikius kvalifikacinius kursus ir pas vokiečius visą laiką (kaip ir pas sovietus) buvo didelis kvalifikuotų karininkų (ypač štabo) trūkumas, dėl ko vokiečiai net mažino štabų karininkų pareigybes, taip užkraudami likusiems štabų karininkams labai didelį darbo krūvį.
         Teisinga pastaba, kad sovietinių tankų brigadų įgauta patirtis buvo iššvaistyta išformuojant brigadas ir susitelkusius kovinę patirtį turinčius kolektyvus išmėtant į vėl iš naujo formuojamus mechanizuotus korpusus. Be to, jie primena, kad dauguma karių, turėjusių Žiemos ir Mongolijoje karo patirtį, buvo demobilizuoti, tačiau vokiečiai taip pat demobilizavo dalį savo kariuomenės 1940m. O juos vėl mobilizavus tapo neaišku, kiek jų pateko į tas pačias dalis, nes iš jų buvo formuojamos naujos dalys. Tačiau jie teisūs, kad Vokietijos divizijų kareiviai buvo daug labiau susitelkę ir motyvuoti nei Sovietų Sąjungos divizijų kareiviai.
         Taip pat užsimenama apie represijas, kurios palietė sovietinius karininkus taip pakirsdamos kariuomenės kovingumą. Ne jie vieni mano, kad represijos pakirto kariuomenės kovingumą, beveik visi neigiantys sovietų galimybę pulti tai pabrėžia. Šią problemą tyrė A. Smirnovas. Jis, išanalizavęs sovietų kariuomenės dokumentus apie kariuomenės kovinį pasirengimą prieš 1937 – 1938m. represijas ir po jų, padarė išvadą, jog represijos nė kiek nepablogino vadų, štabų ir kariuomenės pasirengimo lygio, o pasiliko tame pačiame, kaip jis teigia, žemame, lygyje, o kai kuriais atvejais 1940 – 1941m. pradžioje kai kurių kariuomenės rūšių pasirengimas net pagerėjo – vadų artileristų, tankų mechanikų-vairuotojų, inžinierinių dalių karių ir jų dalinių¹⁹⁹. Vienintelis pablogėjimas – 1938 m. naujoji aukščiausioji karinė vadovybė nemokėjo priimti adekvačių sprendimų, kai situacija staigiai keisdavosi, tačiau 1940m. – 1941m. pradžioje ir čia situacija pasitaisė²⁰⁰.
         Visų autorių, neigiančių puolimą, pagrindinis argumentas yra, jog po žiemos karo pats J. Stalinas pamatė, kokia neparuošta kariuomenė, ir jis stengėsi bet kokiu būdu karą atitolinti bent iki 1942 m. Kariuomenė buvo laikoma pagal taikos etatus, tankų daliniai buvo nesukomplektuoti. Kariniuose planuose nėra žodžio ,,pulti“, o tik atremti priešo agresiją, vienintelį planą 1941 m. gegužės 15 d., kuriame kariškiai siūlė prevencinį smūgį vokiečiams, J. Stalinas atmetė. Kariuomenės telkimas prie sienos – tai atsakas į vokiečių telkimą prie sienos.

         Sovietinius prieškarinius planus yra gerai išanalizavęs P. Bobylevas. Jis, kaip ir M. Meltiuchovas, teigia, kad visi tie planai buvo puolamieji, nežiūrint, kad planų preambulėje buvo parašyta, kad Sovietų Sąjunga puls tik užpulta Vokietijos. Autoriaus nuomone, karinė vadovybė nė kiek neabejojo, kad karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kils, o sovietų kariuomenė sėkmingai atrems puolimą ir dar sėkmingiau kontratakuos.
         Tačiau gegužės mėnesį situacija pasienyje labai pablogėjo, todėl 1941m. gegužės 15d. buvo pasiūlytos pataisos - „Samprotavimai dėl strateginio Sovietų Sąjungos jėgų išskleidimo karo atveju su Vokietija ir jos sąjungininkais“. Ten buvo pašalinta preambulė, jog sovietai puls po vokiečių užpuolimo, ir nurodyta patiems pirmiems pradėti kovos veiksmus. Todėl reikia nedelsiant atlikti slaptą mobilizaciją po kariuomenės rezervistų mokymo skraiste. Plano pataisymas padarytas atsižvelgiant į susidariusią tuometinę situaciją Sovietų Sąjungos-Vokietijos pasienyje. Dėl šios priežasties, utoriaus nuomone, sovietai kaip tik rengėsi pulti Vokietiją 1941m., o ne 1942m., kaip bando teigti kai kurie istorikai - 1942m. tai jau būtų nereikalinga.
         P. Bobylevas tvirtina, kad tai būtų tik prevencinis smūgis aplenkiant vokiečius, kol jie pirmi nepradėjo puolimo. Taip pat P. Bobylevas pritaria M. Meltiuchovui, kad J. Stalinas sutiko su šiuo planu ir nenumetė jų į stalčių. Jo nuomone, J. Stalinas tik pareikalavo iš Generalinio štabo, kad griežtai laikytųsi slaptumo ir atsargumo, neprovokuotų vokiečių bent tol, kol nebus išskleista kariuomenė puolimui²⁰¹.
         Kaip jau minėta, M. Meltiuchovas irgi sutinka, jog Sovietų Sąjunga rengėsi pulti 1941m. Jo nuomone, tai turėtų būti ne anksčiau kaip liepos 15d²⁰². Kaip jau minėta anksčiau, iki liepos 10d. visos armijos iš vidinių karinių apygardų turėjo atvykti į naujas vietas ir išsiskleisti nurodytuose ruožuose.
         Geopolitinę versiją yra iškėlęs S. Zacharevičius. Jo nuomone, J. Stalinas kariauti su Vokietija nesiruošė, o tik siekė susigrąžinti prarastas po 1917m. Rusijos imperijos žemes ir įgyvendinti seną carų svajonę užvaldyti Juodosios jūros sąsiaurius. Dėl sąsiaurių ir susikirto J. Stalino ir A. Hitlerio interesai. Kad galėtų užimtų sąsiaurius, sovietams reikėjo pereiti Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją. Todėl 1940m. jie pirmiausia pareikalavo iš Rumunijos atiduoti Sovietų Sąjungai Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną.
         S. Zacharevičiaus nuomone, tai tik buvo pretekstas įsiveržti į Rumuniją, o iš jos į Bulgariją, o iš ten ranka pasiekiami išsvajoti sąsiauriai²⁰³. Vokietiją išgąsdino Sovietų Sąjungos pretenzijos Rumunijai, nes tai palietė jos interesus. Todėl vokiečiai patarė rumunams atiduoti tas žemes, o patys sovietams pareiškė, kad jie netoleruos Raudonosios Armijos skverbimosi į Rumunijos teritorijos gilumą ir nepakęs teritorinių pakeitimų Sovietų Sąjungos naudai²⁰⁴. S. Zacharevičius tai laiko ataskaitos tašku, nuo kada J. Stalinas pradėjo planuoti karą su Vokietija²⁰⁵.
         J. Stalinas tikėjosi, kad A. Hitleris nusileis, todėl 1940 m. lapkričio 12 – 13 dienomis vyko paskutinės aukščiausio lygio derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Iš Sovietų Sąjungos pusės derybas vedė Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisariato komisaras V. Molotovas, iš Vokietijos pusės – A. Hitleris ir užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas. Derybose iš abiejų pusių dalyvavo ir kariniai ekspertai. Iš Sovietų Sąjungos pusės - generolai V. Zlobinas ir A. Vasilevskis, iš Vokietijos pusės generolas -feldmaršalas V. Keitelis.
         Per derybas A. Hitleris pasiūlė Sovietų Sąjungai prisijungti prie Vokietijos-Italijos-Japonijos pakto. Sovietinė delegacija nenutarė nieko konkretaus, tačiau lapkričio 27d. notoje iškėlė sąlygas, kuriomis prisijungtų prie pakto, tarp jų nesikišti į sovietų veiksmus Suomijos atžvilgiu, leisti įvesti kariuomenę į Bulgariją ir priversti Turkiją leisti sovietams pasistatyti Dardaneluose karines bazes²⁰⁶.
         Autorius mano, kad A. Hitleriui sutikus su reikalavimais J. Stalinas nesvyruodamas prisijungtų prie pakto. A. Hitleriui atmetus reikalavimus J. Stalinas pradėjo jau rimtai ruoštis karui su Vokietija. Tačiau pagrindinis tikslas lieka Juodosios jūros sąsiauriai, todėl KYKA buvo stipriausia, iš tos apygardos per Rumuniją ir pasiektų Raudonoji Armija Bosforą, o jei iš jūros – padėtų laivynas. Autoriaus nuomone, J. Stalinas ieškojo galimybių Vokietiją įklampinti į kurį nors karinį konfliktą, kuris užsitęstų ir susidarytų panaši situacija kaip 1940 m. Prancūzijoje, kai prie sovietinių sienų beveik nebuvo likę Vokietijos kariuomenės. Tuo tikslu J. Stalinas savo iniciatyva 1941 m. balandžio 5d., likus parai iki Jugoslavijos užpuolimo, sudarė su Jugoslavija draugystės ir nepuolimo sutartį ir pažadėjo visokeriopą pagalbą, kartu ir karinę, nors prieš metus, kai patys jugoslavai prašė parduoti jai ginklus, J. Stalinas atsisakė²⁰⁷.
         Per Jugoslaviją, autoriaus nuomone, sovietai išeitų prie Viduržemio jūros ir iš tos pusės pridengtų kariuomenę, besiveržiančią prie Bosforo. Tačiau J. Stalinui su Jugoslavija nepasisekė, nes ji labai greit krito. Todėl vienintelė kliūtis, kuri kliudė įgyvendinti J. Stalino planus, buvo Vokietija - štai todėl ir pasiryžo ją pulti. S. Zacharevičius bando apskaičiuoti, kada J. Stalinas būtų pradėjęs puolimą. S. Zacarevičiaus konkreti data nebuvo nustatyta, nes buvo laukiama konkretaus įvykio. Toks įvykis būtų buvęs, jei vokiečiai pradėtų operaciją „Jūrų liūtas“.
         V. Kolkovskis irgi laikosi tos nuomonės, kad J. Stalinui signalas pulti būtų prasidėjusi vokiečių operacija „Jūrų liūtas“²⁰⁸. Tačiau jis laikosi nuomonės, kad Didžioji Britanija ir JAV nuo 1940m. darė viską, kad tik Vokietija ir Sovietų Sąjunga pradėtų karą viena prieš kitą. Tam Didžioji Britanija atidavė Vokietijai Kretą, nors galėjo visai nesunkiai juos iš ten išvyti. Taip pat pasitraukė iš Graikijos, nors galėjo Vokietiją įtraukti į ilgą pozicinį karą. 1941m. vasario mėnesį V. Čerčilis sustabdė britų puolimą Egipte, nors daugelis laiko, kad tai buvo Čerčilio didelė klaida, tačiau V. Kolkovskis įsitikinęs, kad V. Čerčilis jokios klaidos nepadarė, nes nugalėdamas italus 1941m., įveldamas vokiečius į sunkius mūšius Graikijoje, atitolintų vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą, jeigu išvis jie pultų²⁰⁹. Tai būtų labai naudinga J. Stalinui, bet visiškai nenaudinga Didžiajai Britanijai ir JAV.
         V. Kolkovskis mano, kad F. Ruzveltas J. Staliną perprato 1938m. per Čekoslovakijos krizę ir suprato, kad J. Stalinas purena dirvą II pasauliniam karui ir ruošiasi šiuo karu įgyvendinti savas ambicijas ir išplėsti savo įtaką, jei ne pasaulyje, tai bent Europoje. V. Čerčilis, atiduodamas Kretą 1941m. norėjo parodyti J. Stalinui, kad išsilaipinimas Didžiojoje Britanijoje irgi įmanomas ir taip suteikti J. Stalinui iliuzijas, kad A. Hitleris tikrai ryšis pulti Didžiąją Britaniją, o patį A. Hitlerį siekta nukreipti į Sovietų Sąjungą, todėl Didžiosios Britanijos diplomatai vyko į Sovietų Sąjungą, o jos spaudoje tai buvo labai nušviečiama. Buvo kuriama iliuzija, kad britai dėl kažko labai rimto stengiasi susitarti su sovietais. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Vokietija puolė Sovietų Sąjungą - tam, kad Didžioji Britanija netektų paskutinio galimo sąjungininko Europoje.
         V. Savinas - vienas iš nedaugelio manančių, kad Raudonosios Armijos taktinis pasiruošimas buvo geresnis nei Vokietijos kariuomenės. Jis, kaip ir L. Lopuchovskis su B. Kavalerčiku, lygina sovietines divizijas su vokiečių, tačiau jo išvados visiškai priešingos - sovietinės divizijos yra stipresnės, jų ginkluotė - geresnė. Jis atkreipia dėmesį, kad skaičiuojant pabūklus ir minosvaidžius divizijoje sumoje gaunamas panašus skaičius, kai kurių daugiau turi vieni, kai kurių - kiti. Tačiau neatkreipiamas dėmesys į pabūklų kalibrus. Vokiečiai turėjo daugiau 37-mm prieštankinių patrankų, tačiau sovietų divizija turėjo daug daugiau galingesnes 76-mm divizionų patrankas, o 45-mm prieštankinės patrankos, nors jų ir turėta mažiau, buvo galingesnės už 37-mm vokiečių patrankas, sovietinė 122-mm haubica buvo galingesnė už vokišką²¹⁰ 105-mm haubicą.
         Keblesnė padėtis su tankų divizijomis, nes daugumai jų trūko tankų, tačiau, V. Savino nuomone, tankų problema būtų išspręsta papildomai tankų divizijas apginklavus 76-mm, 45-mm patrankomis, kulkosvaidžiais ir papildomai skyrus transporto. Kaip tik tokį pasiūlymą buvo davęs autošarvuočių-tankų valdybos viršininkas generolas J. Fedorenko ir tas pasiūlymas buvo priimtas. Ginkluotės ir transporto, autoriaus nuomone, užtektų visoms 90 tankų ir motorizuotoms divizijoms.
         V. Savinas atkreipia dėmesį, kad pati aukščiausioji sovietinė vadovybė visas tankų ir motorizuotas divizijas laikė paruoštomis kovos veiksmams, nes Generalinio štabo kariuomenės išskleidimo plane „Samprotavimai dėl strateginio Sovietų Sąjungos jėgų išskleidimo karo atveju su Vokietija ir jos sąjungininkais“ yra toks tekstas: „Be išvardintų KOP šiai dienai turime formavimosi stadijoje ir visiškai dar neparuoštų kovoms veiksmams [...], iš viso 115 aviapulkus, kuriuos pilnai paruošti galime tikėtis 1.1.42 m. ...“²¹¹ Tuo tarpu apie tankų ir motorizuotas divizijas nieko panašaus parašyta nėra, vadinasi, karinė vadovybė jas laikė paruoštomis kovos veiksmams. V. Savinas įsitikinęs, jog jeigu sovietams būtų pavykę laiku išskleisti kariuomenę ir pirmiems pradėti puolimą, tai po 30 dienų kautynių Vokietija būtų priversta kapituliuoti²¹².
         Su tokia optimistine nuomone nesutinka A. Isajevas, bet jis vis dėlto sutinka, kad pradėję pirmi pulti sovietai įgautų pranašumą ir turėtų laimėjimų, tačiau viskas pasibaigtų kaip 1942 m. vasarą. Sovietai būtų sustabdyti ir nublokšti atgal, tik gal turėtų daug mažesnių teritorinių praradimų, būtų išgelbėta pramonė, jos nereikėtų skubiai evakuoti ir nuostoliai būtų mažesni²¹³. Su tokia nuomone sutinka ir M. Soloninas.
         Puolimo šalininkai, nesvarbu pritaria ar nepritaria V. Suvorovo koncepcijai, sutaria vienu klausimu - pulti Sovietų Sąjunga galėjo ir tam turėjo pakankamai jėgų ir tai būtų dariusi 1941 metais. Be to, patys sovietai 1948 m. visam pasauliui pareiškė, kad „1940 m. birželio mėnesio viduryje tarybinės dalys įžengė į Estiją, Latviją, Lietuvą. Tų pat metų birželio mėn. 27 d. tarybinės dalys įžengė į Bukoviną ir į Moldaviją, kurią iš Tarybų Sąjungos Rumunija atplėšė po Spalio revoliucijos.
         Tokiu būdu buvo baigtas formuoti „Rytų“ frontas nuo Baltijos jūros ligi Juodosios jūros prieš hitlerinę agresiją. [...] Rytų fronto sukūrimas reiškia esminį persilaužimą išvystant karą – prieš hitlerinę tironiją – demokratijos pergalės naudai“²¹⁴. Taigi pati sovietinė vadovybė, tiksliau, pats J. Stalinas pripažino, kad Baltijos šalis ir dalį Rumunijos teritorijos okupavo tam, kad sovietai galėtų kautis su Vokietija

         1. Sovietų Sąjunga labai aktyviai ruošėsi karui, tam buvo sukurtas didelis ginklų ir šaudmenų rezervas, kariuomenė traukiama prie sienos, buvo paruošti mobilizaciniai planai ir vykdoma slapta mobilizacija.
         2. Sovietų kariuomenės struktūra ir organizacija daug ką perėmė iš carinės Rusijos. Vyriausiasis kariuomenės vadas – caras, Sovietų Sąjungoje – komunistų partijos vadovas, šiuo atveju J. Stalinas; toliau Karo ministerija, tuo laikotarpiu Gynybos Liaudies komisariatas, Generalinis štabas, karinės apygardos (jų teritorijos beveik sutapo su sovietinių karinių apygardų teritorijomis), armijos, korpusai, divizijos. Toks pat biurokratizmas kaip ir cariniais laikais. Tačiau korpusų bei divizijų optimali organizacija ir struktūra dar nebuvo surasta, todėl 1939 – 1941m. dažnai keitėsi etatai ir struktūra. Ypač nevykusiai buvo parinkta mechanizuotų korpusų struktūra. Jie tapo gremėzdiški, sunkiai valdomi. Tačiau šaulių ir kavalerijos divizijų struktūra buvo optimali.
         3. Kariniai ir mokymo planai buvo ruošiami vykdyti puolamuosius veiksmus, gynyba buvo traktuojama kaip atokvėpis prieš pagrindinį puolimą arba kaip priemonė atitraukti priešo jėgas, jas sukaustyti aktyviais gynybiniais veiksmais ruožuose, kur bus vykdomas pagrindinis puolimas.
         4. Sovietų Sąjunga turėjo didelius žmonių resursus, pramonė galėjo labai greitai persiorientuoti į karinę gamybą, ypač gamindama lengvuosius ginklus, šaudmenis. Blogesnė padėtis buvo su autotransportu, išskyrus traktorius. Net mobilizavus pramonių, įstaigų ir kolūkių transportą, jis nepatenkintų kariuomenės poreikių, todėl papildomai buvo numatyta mobilizuoti didelį kiekį arklių.
         5. Sovietinės divizijos savo pajėgumu (ginkluote, artilerija) pranoko vokiečių divizijas. Nors žmonių skaičiumi sovietinės divizijos buvo mažesnės, rikiuotės karių buvo daugiau nei vokiečių divizijose. Tačiau jos buvo prastai aprūpintos transportu ir kovine parengtimi nusileido vokiečiams (išskyrus kavalerijos divizijas). Ypač bloga padėtis buvo aviacijoje, lakūnų paruošimas buvo prastas.
         6. Pagrindines Sovietų Sąjungos rengimosi pulti traktuotes galima suskirstyti į tris grupes: 1. Sovietai nesirengė pulti, nes kariuomenė buvo visiškai neparuošta, suformuota pagal taikos metų etatus, tankų divizijos nesukomplektuotos, represijos nusmukdė kovinį parengimą, J. Stalinas bijojo karo su Vokietija. 2. Sovietai ruošėsi pulti, bet tai būtų buvęs prevencinis smūgis vokiečiams. 3. Sovietai ruošėsi pulti, nes norėjo dominuoti Europoje ir pasaulyje. Tai labiausiai tikėtina versija. Tiek prevencinio smūgio versijos šalininkai, tiek dominavimo pasaulyje versijos šalininkai sutaria, kad Sovietų Sąjunga tam jėgų turėjo pakankamai, nors kariuomenė nebuvo pakankamai gerai paruošta, tačiau didelis ginkluotės ir technikos kiekis tai atsvėrė. Tas, kuris smogia pirmas, savo rankose turi iniciatyvą, diktuoja priešininkui savo kovos sąlygas. Jie laikosi nuomonės, kad J. Stalinas A. Hitlerio nebijojo. Sovietams dar buvo palanku pulti todėl, kad Vokietija kariavo su Didžiąja Britanija ir negalėjo mesti visų pajėgų prieš Sovietų Sąjungą.
         Hipotezė. Darbe pateikti faktai ir argumentai iškeltą hipotezę įrodė: Sovietų Sąjunga 1941 m. rengėsi pulti Vokietiją.


Išnašos:
119.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 248.
120.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 324.
121.Rusiškai - Об основах стратегического развертывания Вооруженных Сил Советского союза на Западе и на Востоке на 1940 и 1941 г.г
122.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 111 – 112.
123. M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 227 – 228.
124.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 115.
125.Р. Иринархов. Красная армия в 1941 году. C. 116.
126.Документы. Kнига первая. С. 245.
127.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 340.
128.Ten pat. P. 340.
129.Ten pat. P. 342.
130.Ten pat. P. 343.
131.П. Н. Бобылёв К какой войне готовился Генеральный штаб РККА в 1941 году? [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 4 d.]
132.Ten pat.
133.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 383
134.П. Н. Бобылёв К какой войне готовился Генеральный штаб РККА в 1941 году?         http://gkaf.narod.ru/kirillov/ref-liter/bobylev-95.html [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 7 d.]
135.Документы. Kнига вторая. С. 30 – 31.
136.M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 293
137.Приказы НКО. C. 260.
138.Соображения по плану стратегического развертывания сил Советского Союза на случай войны с Германией и ее союзниками
139.П. Н. Бобылёв К какой войне готовился Генеральный штаб РККА в 1941 году? [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 8 d.]
140.Ten pat.
141.Ten pat.
142.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 398 – 399.
143.Ten pat. P. 398 – 399.
144.Ten pat. P. 402 – 403.
145.M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 299.
146.Ten pat. P. 300.
147.Пpиказ войскам Прибалтийского Особого Военного округа № 0052 от 15 июня 1941 г. по обеспечению боевой готовности войск округа [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 8 d.]
148.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 384
149.Ten pat. P. 386.
150.Ten pat. P. 386 – 389
151.Ten pat. P. 453
152.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы. C. 454 – 455.
153.Ten pat. P. 388
154.Б. Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии 1933 – 1945 г.г. C. 37.
155.Ten pat. P. 38.
156.Ten pat. P. 38.
157.Ten pat. P. 96.
158.Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии. C. 264.
159.Ten pat. P. 80.
160.Ten pat. P. 84.
161.Организационная структура стрелкового полка [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 26 d.]
162.A. Лобанов. Танковые войска Гитлера. C. 254 – 256.
163.Ten pat. P. 256 – 257.
164.Ten pat. P. 258.
165.Ten pat. P. 258.
166.Ten pat. P. 272- 273.
167.M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C.385.
168.Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии. C. 273.
169.А. Широкорад. Бог войны Третьего рейха. Москва, 2003. С. 44.
170.Ten pat. P. 57.
171.Б. Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии. C. 86.
172.А. Широкорад. Бог войны Третьего рейха. C. 19.
173.M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 359.
174.A. Лобанов. Танковые войска Гитлера. C. 275.
175.П. Дейхман. На острие блицкрига. C. 188 – 189.
176.Ten pat. P. 64 – 65.
177.M. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 58.
178.А. Широкорад. Бог войны Третьего рейха. C. 38.
179.Б. Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии. C. 233.
180.Ten pat. P. 260.
181.Ten pat. P. 261.
182.М. Захаров. Генеральный штаб в предвоенные годы C. 453.
183.6 механизированный корпус. [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 21 d.]
184.Исаев А. В. Антисуворов. C. 344 – 346.
185.Б. Мюллер-Гилленбранд. Сухопутная армия Германии» C. 213.
186.Ten pat. P. 214.
187.Ten pat. P. 221.
188.А. Исаев. Антисуворов. Десять мифов Второй мировой. Москва, 2006.
189.Ten pat. P. 239.
190.Ten pat. P. 218.
191.А. Бугаев. День «N». Неправда Виктора Суворова. Москва, 2007. С. 248 – 249.
192.Ten pat. P. 263.
193.А. Резяпкин. Военные разговорники. Открытия которые потрясли мир. Неправда Виктора Суворова 2. Москва. 2008. С. 400.
194.А. Резяпкин. Военные разговорники. Открытия которые потрясли мир. Неправда Виктора Суворова 2. C. 533.
195.Л. Лопуховский, Б. Кавалерчик. Июнь 1941. C. 552
196.Ten pat. P. 549.
197.Ten pat. P. 549.
198.Л. Лопуховский, Б. Кавалерчик. Июнь 1941. C. 430.
199.. Смирнов. Крах 1941 – репрессии ни при чем. Москва, 2011 . C. 476.
200.Ten pat. P. 476.
201.П. Н. Бобылёв К какой войне готовился Генеральный штаб РККА в 1941 году? [nuoroda] [prieiga per internetą, žiūrėta gegužės 22 d.]
202.М. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. C. 312.
203.C. Захаревич. Босфорский поход Сталина. C. 528.
204.Ten pat. P. 528 – 529.
205.Ten pat. P. 532.
206.Ten pat. P. 540.
207.Ten pat.
208.В. Кольковский. Рузвельт против Сталина. C. 35.
209.Ten pat. P. 41.
210.В. Савин. Разгадка 1941. C. 33.
211.Ten pat. P. 67.
212.Ten pat. P. 463.
213.А. Исаев Случайности и закономерности. Первый удар Сталина 1941. Москва, 2010. С. 37.
214.Istorijos klastotojai P. 62 – 63.