Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiams reikėjo gero ir patvaraus ginklo, su kuriuo būtų galima nukauti priešą už 400-700 m. Bandomieji Sturmgewehr 44 modeliai buvo sukurti 1940 m., bet dėl prastos pirmųjų bandomųjų modelių konstrukcijos ir mechanizmo bei dar kai kurių trūkumų ginklas nebuvo pradėtas gaminti serijiniu būdu. Po kelerių metų, 1942-aisiais, pasirodė pirmasis prototipas Maschinenkarabiner 42(W) - Mkb42(W). Ginklą pagamino labai garsi Karlo Waltherio ginklų gamykla "Walther". Po išbandymų ginklas buvo neblogai įvertintas, daugelis to meto ginklų inžinierių bei specialistų ginklui pranašavo gerą ateitį. Nors jį dar reikėjo tobulinti, jis jau buvo išmėgintas kare. Ne vienas Maschinenkarabiner 42(W) buvo išsiųstas į Rusiją apginkluoti vokiečių SS padalinius. Rusai, susidūrę su šiuo ginklu, labai apstulbo, kai pamatė tokią ginklo konstrukciją bei visą mechanizmą.

        Dar tais pačiais 1942 metais projektas buvo perduotas C.G.Haeneliui ,"Haenel" ginklų gamyklai. "Haenel" ginklų gamykla per trumpą laiką automatą pakeitė ir patobulino, tad ginklas tapo geresnis už pirmąjį prototipą. Jam suteiktas vardas Maschinenkarabiner 42(H) - Mkb42(H). Šis ginklas irgi išbandytas kare, bet ir vėl nebuvo išleistas į serijinę gamyba, mat mūšio lauke išryškėjo ginklo trūkumai bei daugumai to meto ginklų specialistų ir inžinierių nepatiko ginklo konstrukcija. Maschinenkarabiner 42(W) ir Machinenkarabiner 42(H) buvo pagaminta apytiksliai 15 853 vienetai. Šiek tiek vėliau, 1943-iasiais, ginklo projektas buvo vėl perduotas kitai ginklų gamyklai, "Gustloff", kuri pakeitė ginklo mechanizmą, o tiksliau - išmetamų dujų nuvedimo sistemą ir ginklo konstrukciją. Todėl automatinio šautuvo pavadinimas vėl keitėsi, jis buvo pervadintas į Maschinenkarabiner 43(G) - Mkb43(G). Šis automatinis šautuvas, naudojantis "Kurzpatrone" (trumpas šovinys) šovinius, paprasčiausiai buvo pervadintas į Maschinenpistole 43 - MP43.

       Maschinenpistole 43 1943-aisiais buvo sugrąžintas "Walther" ginklų gamyklai ir pagaliau, po paskutiniųjų išbandymų ir mažų patobulinimų, 1944 m. automatinis šautuvas buvo išleistas į serijinę gamybą bei tuo pačiu laiku, kai pasiekė SS padalinius, buvo pervadintas į Maschinenpistole 44 - MP44. Dar po kiek laiko MP44 buvo labai gerai įvertintas mūšiuose, o netrukus ir vėl pervadintas - šį kartą į Sturmgewehr 44 - StG44 (šturmo šautuvas). Ginklas, galima sakyti, tais laikais buvo tobulas ir puikiai pasirodė per šturmus bei mūšius. Sturmgewehr 44 pranoko MP40, K98k, G43, bei kitus ginklus. StG44 buvo ir yra laikomas pats geriausias Antrojo pasaulinio karo automatinis šautuvas.
       Visa ginklo konstrukcija ir veikimo principas yra labai paprasti: išmetamų dujų nuvedimo pagalba spyna užsirakinanti, didžioji ginklo dalis buvo gaminama štampavimo būdu, ginklą buvo patogu naudoti tiek ginantis, tiek puolant, nebuvo sunku jį išrinkti ir sudėti.
        Ginklu galima šaudyti dviem režimais: serijomis ir pavieniui. StG44 saugiklį galima perjungti iš kairės pusės, o užtaisymas buvo labai patogus, ginklas užsitaisydavo iš kairės pusės, o iššautų šovinių gilzės išskrisdavo pro dešinę pusę, kad netrukdytų šaudant. Ant ginklo galima taisyti optinį taikiklį ZF4, infraraudonųjų spindulių naktinio matymo aparatą "ZG 1229 Vampir", granatų šaudymo įrenginį "Schiessbecher" ir lenktą vamzdį "Krummlauf".

       Dėl labai gero Sturmgewehr 44 taiklumo ant šio ginklo būdavo pritaisomas ZF4 optinis taikiklis tolimiems atstumams. Šis optinis taikiklis galėjo priartinti 4 kartus, nuo 100 m iki 800 m. ZF4 dar buvo taisomas ant Karabiner 98k ir Gewehr 43 šautuvų.

        ZG 1229 Vampir yra infraraudonųjų spindulių naktinio matymo aparatas. ZG 1229 Vampir nebuvo pats pirmasis tokio tipo vokiečių aparatas, bet Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-aisiais, šis infraraudonųjų spindulių naktinio matymo prietaisas buvo pats geriausias ir kompaktiškiausias vokiečių sukurtas šios rūšies prietaisas. Pirmasis toks aparatas pasirodė Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir buvo naudojamas artilerijoje, prieš tankus. 1944 m. buvo sukurtas kitas infraraudonųjų spindulių naktinio matymo aparatas, jis buvo pavadintas "Flexi" vardu. Šių aparatų buvo pagaminta tik 310 vienetų, vienas toks aparatas svėrė 2,3 kg. Juos gamino "Leitz" gamykla.

        "Schiessbecher" granatų šaudymo įrenginius naudodavo granatų svaidymui tolimiems atstumams. Šie įrenginiai pasirodė 1944 m. vasario mėnesį ir galėjo nusviesti granatą 300 m. Iššaunamoji granata svėrė 0,75 kg. Iš viso šių aparatų buvo pagaminta 1 450 114 vnt. Žinoma, šiuos įrenginius galima būdavo taisyti ir prie kitų ginklų, tokių kaip Karabiner 98k šautuvo, Gewehr 43 karabino, ir prie Fallschirmjägergewehr 42, dar žinomo kaip automatinio desantininkų šautuvo.

        Taip pat prie StG44 buvo taisomas lenktas vamzdis "Krummlauf", skirtas šaudyti iš už kampo arba iš bet kokios šarvuotos mašinos, neatidarius liuko ar neišlindus iš jos laukan. Ant liuko tokiose mašinose būdavo pritaisomas vamzdžio bokštas "Kugellafette", kuris dar buvo pramintas "metaliniu kamuoliu". Jis galėjo suktis 360 laipsnių kampu, o vamzdis, įkištas į "Kugellafette", galėjo judėti žemyn ir aukštyn 30 arba 45 laipsnių kampu. Prie komplekto dar priklausė optinis taikiklis WZF 5811, kuris buvo naudojamas retai.

       Žinoma, Sturmgewehr 44 turėjo ir blogų savybių: medinė buožė galėjo lūžti nuo stipraus smūgio, ilga apačioje sumontuota 30 šovinių lenkta apkaba trukdė šaudyti atsigulus, ginklo vamzdis nebuvo padengtas apsauginiu sluoksniu ar medžiaga, apsaugančia nuo karščio, tad šaudant serijomis tekdavo laikyti už ginklo apkabos arba mūvėti pirštines. Ginklas daugokai svėrė, tad eidamas su šiuo automatu didelius atstumus kareivis gerokai pavargdavo.
       Jei ne karo pabaiga ir pralaimėjimas, tai turbūt Vokietija būtų sukūrusi dar geresnį ginklą Sturmgewehr 45, apie kurį buvo šiek tiek užsiminta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bet projektas net nebuvo pradėtas. Nors ir su visais savo trūkumais, Sturmgewehr 44 buvo pats geriausias ir pirmasis tokio mechanizmo bei konstrukcijos automatinis šautuvas ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet ir pasaulio istorijoje. Sturmgewehr 44, kaip ir kai kurie kiti geri ginklai, buvo sukurtas ir panaudotas per vėlai, karo pabaigoje, todėl nepakeitė karo eigos.

        Labai patogi Sturmgewehr 44 konstrukcija yra naudojama ir šiomis dienomis. Žinomiausias pavyzdys būtų Kalašnikovo automato modeliai. Nors yra ir kitų ginklų su Sturmgewehr 44 konstrukcija, bet Kalašnikovas, kurdamas savo automatą, šią konstrukciją panaudojo pirmas. Žinoma, Kalašnikovas sukūrė savąjį mechanizmą, kuris negalėdavo užsikirsti, mat jo automatuose nėra už ko užsikabinti judantiems mechanizmams. Kalašnikovo automatinių šautuvų vardas yra gerai žinomas, ir gerai įvertintas visame pasaulyje.

        Po karo Sturmgewehr 44 dar buvo naudojamas porą dešimtmečių Afrikoje ir Indijoje. Šiuos ginklus daugiausia naudojo vadinamieji "kovotojai už laisvę", nors patys nežinodavo nei ginklo istorijos, nei kokį ginklą laiko rankose.