Pirmieji tankai pasirodė dar I pasauliniame kare kaip priemonė pralaužti padėtį be išeities, susiklosčiusią dėl karo apkasuose. Tankai turėjo pralaužti priešo linijas ir praskinti kelią sekantiems pėstininkams. Šie galėjo lengvai sekti lėtus tankus, tačiau buvo neapsaugoti nuo priešo ugnies. Britai pradėjo konstruoti Mark IX šarvuotas mašinas, paremtas Mark V tanko važiuokle, galėjusias talpinti net 30 karių, tačiau jų nebuvo spėta panaudoti kare.
     Tarpukariu tankai tapo visų stipriausių kariuomenių dalimi, tačiau skirtingose šalyse išsivystė skirtingos teorijos, kaip jie turėtų būti panaudojami. Vokietijoje pirmenybė teikta šarvuotai grupuotei, sudarytai iš tankų, motorizuotų pėstininkų ir palaikančiųjų dalinių. Ypatinga reikšmė teikta pėstininkų galimybei neatsilikti nuo tankų, o tam buvo reikalinga jų šarvuota apsauga. Taip buvo padėti pamatai šarvuoto pėstininkų transporterio idėjai.
     Prieš prasidedant II pasauliniam karui Vokietijos karinė pramonė patyrė didelį spaudimą pagaminti reikiamą tankų skaičių, todėl pilnai vikšrinio transporterio gamyba būtų buvusi brangi, sudėtinga ir susidūrusi su didelėmis kliūtimis. Kita vertus ratinis transportas būtų netikęs važiuoti bekele. Šios priežastys ir Vokietijos patyrimas gaminant pusiau vikšrines mašinas dar nuo 1928 m. lėmė sprendimą kurti pusiau vikšrinį pėstininkų transporterį. 1934-35 m. buvo sukurti keli pusiau vikšrinių transporterių prototipai su 3,7 cm ir 7,5 cm pabūklais sukiojamuose bokšteliuose, tačiau jie nebuvo priimti serijinei gamybai.
     1933 m. "Hansa-Lloyd-Goliath Werke A.G." pradėjo kurti 3 tonų pusiau vikšrinį vilkiką. Pirmasis prototipas, pagamintas 1934 m., buvo pavadinas HL Kl 2 ir turėjo 3,5 l "Borgward" variklį. Serijinė produkcija prasidėjo 1936 m. su HL Kl 5 modeliu - per tuos metus buvo pagaminti 505 vilkikai. Buvo bandomi dar keli prototipai, tačiau 1938 m. pasirodė paskutinė vilkiko versija - HL Kl 6 su "Maybach" varikliu. Serijinei gamybai ji gavo Sd.Kfz.11 pavadinimą.

HL Kl 6 vilkikas bandymuose

     "Hanomag" bendrovei buvo pavesta patobulinti Sd.Kfz.11 važiuoklę taip, kad ant jos būtų galima montuoti šarvuotą antstatą. Pastarojo konstrukcija pavesta "Büssing-NAG" bendrovei. Po kelių nedidelių važiuoklės pakeitimų 1938 m. pasirodė pirmieji Gepanzerte Mannschafts Transportwagen (šarvuotas pėstininkų transporteris) prototipai. 1-oji tankų divizija pirmuosius serijinės gamybos Sd.Kfz.251 gavo 1939 m. pavasarį. Šių mašinų niekada neužteko aprūpinti visų dalinių, kuriems jų reikėjo. Vėliau gamyba buvo patikėta ir kitoms kompanijoms. Važiuokles gamino "Adler", "Auto-Union" ir "Skoda", antstatus - "Ferrum", "Schoeller & Bleckmann" ir "Steinmüller", o surinkimą atliko "Wesserhutte", "Wumag" ir "F. Schichau". 1941 m. pradžioje Sd.Kfz.251 buvo oficialiai pervardintas į mittlerer Schützenpanzerwagen (vok. - vidutinė pėstininkų šarvuota mašina), trumpinamas į "SPW". Iki karo pabaigos Sd.Kfz.251 tapo skaitlingiausia Vokietijos kariuomenės šarvuota mašina - jų buvo pagaminta daugiau nei 15000 vienetų.

     Pirmasis modelis - A - svėrė 7,81 t ir buvo 5,8 m ilgio. Prie važiuoklės rėmo apačios buvo priveržta šarvuota plokštė, o ant rėmo priveržtas suvirintų plokščių antstatas, kuris buvo gaminamas iš dviejų dalių, suveržtas už vairuotojo skyriaus. Priekinės ašies pakabą sudarė skersinė lingė. Nevaromi presuoti plieniniai ratai - su guminėmis padangomis, jais nebuvo galima stabdyti. Vikšrinė pakaba buvo sudaryta iš 6 porų presuotų įtarpuotų plieninių ratų su pilnavidurėmis guminėmis padangomis kiekvienoje pusėje. Kiekviena ratų pora buvo sujungta su atskira torsionine alkūne, todėl kairiosios ratų poros buvo 10 cm toliau į galą nei dešiniosios (torsionai ėjo skersai visą važiuoklę). Priekyje buvo sumontuoti lieti-virinti varantieji krumpliaračiai guminiais apvadais su ritinėliais vikšrams traukti, gale - kreipiamieji ritinėliai vikšrų įtempimui reguliuoti. Patys vikšrų segmentai buvo išlieti iš plieno ir pragręžti svoriui sumažinti. Vidinėje dalyje jie turėjo vedantįjį dantį, o išorėje buvo apmauti kietomis guminėmis pagalvėlėmis. Kairysis vikšras buvo sudarytas iš 56, dešinysis - iš 55 segmentų. Vikšrų segmentai buvo sujungti sutepamais plieniniais kaiščiais adatiniuose guoliuose. Dėl tokios konstrukcijos reikėjo didesnės priežiūros, bet transporteris galėjo greičiau judėti.
     Mašinoje sumontuotas rankinis stabdis ir pagrindiniai stabdžiai su pneumatiniu stiprintuvu. Vairuotojas sėdėjo kairėje ir transporterį valdė apverstu vairu, pritaisytu prie vertikalaus prietaisų skydo siekiant sutaupyti erdvės. Jį pasukus nedideliu kampu pasisukdavo tik priekiniai ratai, o pasukus didesniu nei 15 laipsnių kampu buvo pradedama stabdyti vidinė vikšrų pusė, išorinei suteikiant pilną galingumą. Tokia sudėtinga sistema nebuvo naudojama amerikietiškuose pusiau vikšriniuose transporteriuose, tačiau Sd.Kfz.251 juos lenkė daug geresniu pravažumu.
     Mašina buvo varoma 6 cilindrų vienaeilio benzininio vandeniu aušinamo 4,17 l 100 AG galios variklio. Varikliai buvo gaminami "Maybach", "Norddeutsche Motorenbau" ir "Auto-Union" kompanijų. Oras radiatoriaus aušinimui buvo paimamas pro groteles variklio skyriaus priekyje ir išleidžiamas pro ventiliacijos groteles šonuose. Išmetamasis vamzdis buvo sujungtas su duslintuvu už kairiojo priekinio rato. "Hanomag" 021 32 785 U50 greičių dėžė turėjo 4 pavaras važiavimui į priekį ir 1 atgal bei pagalbinę redukcinę pavarų dėžę, todėl pavarų skaičius padvigubėjo (8 ir 2). Mašina galėjo išvystyti 50 km/h greitį ir pilnu degalų baku veikti maksimaliu 300 km nuotoliu.

Sd.Kfz.251 Ausf.A

     Antstatas buvo pritaikytas atmušti kulkas ir suvirintas iš 8 mm (ekipažo skyriaus plokštės), 9 mm ir 10 mm (variklio skyriaus viršaus ir šoninės plokštės) bei 14,5 mm (priekinės) storio plokščių. Variklio skyriaus viršutinės plokštės viduryje buvo įrengtas dviduris liukas priėjimui prie variklio, jos priekyje - oro paėmimo anga, o priekinėje plokštėje - liukas priėjimui prie amortizatorių. Šoninėse plokštėse buvo įrengtos durelės ventiliacijai - kairiosios galėjo būti atidaromos iš vairuotojo vietos.
     Ekipažo skyriaus viršus buvo atviras, tačiau vairuotojas ir vadas sėdėjo po šarvuotu stogeliu. Keleiviai nuo kritulių galėjo apsisaugoti brezentiniu apdangalu. Į vidų buvo galima įlipti pro dideles dviejų dalių į šonus atsidarančias duris transporterio gale. Korpuso šonuose keleiviams buvo įrengta po 2 suolus be atkalčių. Jie galėjo būti atlenkiami į viršų norint prieiti prie 10 kulkosvaidžių amunicijos dėžių po kiekvienu suolu. Vairuotojui ir vadui buvo įrengti atidaromi stebėjimo plyšiai su nuimamais stiklo blokais ir mažesni stebėjimo plyšiai šonuose. Virš keleivių suolų taip pat buvo sumontuoti 2 stebėjimo plyšiai kiekvienoje pusėje. Korpuso viduje buvo įrengti laikikliai šautuvams, dviems kulkosvaidžiams, atsarginiams vamzdžiams, kulkosvaidžio stovui, šovinių būgnams ir kitai ekipažo ekipuotei. Priekyje dešinės - vado sėdynės buvo laikomos medicininės priemonės. Už šios sėdynės kiek nepatogiai vadui ant sienos buvo įrengtas radijo telefonas. Įvairūs įrankiai buvo pritaisyti antstato šonuose bei sudėti dėžėse virš purvasargių.

Sd.Kfz.251 vairuotojo skyrius

     Pradinę ginkluotę sudarė 2 MG34 kulkosvaidžiai, sumontuoti antstato priekyje ir gale. Jais buvo galima apšaudyti tiek žemės, tiek oro taikinius, tačiau šaulių darbo vietos buvo neapsaugotos dėl ko mūšiuose Lenkijoje ir Prancūzijoje buvo patirta nuostolių. Dėl to buvo sukonstruotas šarvuotas skydas kulkosvaidininkas, kuris buvo montuojamas ant naujai pagamintų ir senesnės gamybos transporterių. Dalis transporterių buvo paskiriami į sunkiųjų kulkosvaidžių būrius - tokie šalia šoninių sienų tiesiai už dviejų antstato dalių sudūrimo vežiojosi du sunkiojo kulkosvaidžio trikojus bei turėjo sunkiojo kulkosvaidžio trikojo tvirtinimo detalę priekiniam MG34. Ausf.A gamintas 1939 - 1940 m.

     Pradėtame gaminti 1939 m. Ausf.B modelyje buvo įgyvendinti keli smulkūs pakeitimai, supaprastinę gamybą. Abiejose ekipažo pusėse panaikinti du galiniai stebėjimo plyšiai. Radijo ryšio antena nuo purvasargio už dešiniojo priekinio rato perkelta į priekinę dešinę antstato pusę. Ausf.B gamybos pradžioje kulkosvaidininkai taip pat buvo neapsaugoti, todėl didelė dalis transporterių buvo modifikuoti, sumontuojant priekinius kulkosvaidžių skydus. Kai kurios vėlyvos gamybos mašinos vietoj šoninių aušinimo liukų jau turėjo šarvuotus gaubtus. B modelio gamyba nutraukta 1940 m.

Sd.Kfz.251 Ausf.B Graikijoje 1941 m.

     Ausf.C pradėtas gaminti 1940 m. viduryje ir gamintas kartu su Ausf.B. Pagrindinė įdiegta naujovė - plokščia nosies plokštė, smarkiai supaprastinusi produkciją ir geriau apsaugojusi variklį. Oras radiatoriui buvo paimamas iš po priekinės plokštės - viršutinėje plokštėje buvusi grotuota anga panaikinta. Vietoj šoninių ventiliacijos liukų suvirinti šarvuoti gaubtai, todėl ventiliacijos angos buvo atviros ir mūšio sąlygomis. Purvasargiai už priekinių ratų pakelti tarp jų ir varančiųjų krumpliaračių paliekant daugiau erdvės, nes purvas ir šiukšlės kartais sulankstydavo purvasargį. Priekinis kulkosvaidis jau apsaugotas šarvuotu skydu, ant vikšrų purvasargių nuo antstato šonų perkelti įrankiai, o šoninės bagažo dėžės perkeltas toliau į galą.
     Vidinis korpuso išdėstymas buvo visiškai pakeistas. Priekiniai suolai turėjo vietos šešiems kariams, galiniai - keturiems. Kiekvieno suolo apatinė dalis sudarė prie grindų pritvirtintą laikymo dėžę su nuimamu viršumi ir atidaromu priekiu. Suolų rėmas buvo suvirintas iš plieninių vamzdžių su plokščiomis kietomis spyruoklėmis ir odinėmis pagalvėlėmis, paminkštintomis arklio šeriais. Vado ir vairuotojo sėdynės taip pat buvo perdarytos iš vamzdinio rėmo ir plokščių spyruoklių su pagalvėlėmis. Radijas buvo perkeltas po priekiniu šarvu prieš vado vietą, kur prieš tai buvo laikomos medicininės priemonės. Ant priekinės pertvaros galėjo būti montuojamas ir karšto oro padavimo vamzdis.
     Korpuso viduje kitaip išdėstyti ir ginklai bei ekipuotė, kad prie jų būtų lengviau prieiti. Visi laikikliai buvo pritvirtinti prie antros vidinės sienos, kuri buvo priveržta prie tikrosios sienos. Naujos lentynos įrengti Kar 98k šautuvams, po 4 kiekvienoje pusėje. Prie jų buvo galima prieiti nuleidus dureles. Pakeltos jos tarnavo kaip atkaltė kareiviams ant priekinio suolo ir turėjo paminkštintas odines pagalvėles. Už kiekvienos šautuvų lentynos buvo iš viršaus atvira laikymo dėžė. Prie jų priekio buvo pritvirtintos pagalvėlės kaip atkaltės ant galinio suolo sėdintiems kariams. Ant galinių kampinių plokščių buvo tvirtinami kulkosvaidžių šovinių būgnai ir tūtelių surinkimo maišai. Už suolų netoli grindų ant šoninių sienų buvo galima laikyti 2 MG34 kulkosvaidžius ir jų atsarginius vamzdžius. Toks Sd.Kfz.251 vidinis išdėstymas pasirodė pats patogiausias ir nors buvo keičiamas specialiuosiuose variantuose, išliko iki pat karo pabaigos. Galinės durys buvo pradėtos formuoti iš vieno šarvuotos plokštės lakšto, o ne suvirintos iš dviejų dalių, kaip anksčiau. Durų vyriai buvo nebepriveržiami, o privirinami prie anstato.
     Dalis Ausf.C transporterių buvo pagaminti su sukniedytu antstatu, kuriame variklio aušinimo šoninių angų gaubtai buvo suformuoti iš viršutinių šoninių plokščių, vietoj tiesiog privirinamų dėžių. Kitais aspektais tokios mašinos nesiskyrė nuo suvirinto varianto. Tokie pakeitimai buvo reikalingi dėl to, kad netinkamai planavus karo trukmę ir kariuomenei trūkstant transporto priemonių, 1940 m. į gamybą buvo pasitelktos papildomos įmonės, kurios neturėjo patirties virinant homogenines plieno plokštes. Kol buvo apmokomi darbuotojai ir kaupiama tokio darbo patirtis, teko naudoti minėtą sukniedytą konstrukciją. Ausf.C gamyba nutraukta 1943 m. rugpjūtį.

Sd.Kfz.251 Ausf.C su sunkiuoju kulkosvaidžiu Sovietų sąjungoje 1941 m.

     Pirmieji trys Sd.Kfz.251 modeliai turėjo korpusą, sudaryta iš įvairiais kampais suvirintų plokščių, kurias išpjauti ir surinkti užėmė daug laiko. Paskutinių korpuso pakeitimų rezultatas buvo D modelis, tapęs gausiausiu. Norint padidinti gamybą korpuso plokščių skaičius buvo sumažintas per pusę. Dėl naujų variklio skyriaus viršutinių šoninių plokščių nebeliko suvirintų ventiliacijos angų gaubtų. Šonuose buvusios dėžės virš vikšrų purvasargių panaikintos, vietoj jų šoninė siena nuleista tiesiai žemyn ir joje įrengtos dvi spintelės su trimis atidaromomis durimis. Gale kampuotas duris pakeitė dvi tiesios neigiamu kampu sumontuotos durys. Įrankiai perkelti į spinteles, tik kirtiklis ir kirvis pritvirtinti prie priekinio rato purvasargio. Išlenktos apatinės šoninės variklio skyriaus plokštės buvo pakeistos suvirintomis - lankstymui reikėjo sudėtingesnės įrangos. MG34 kulkosvaidžiai pakeisti MG42, tačiau stovai nepakeisti. Vairuotojo ir vado šonuose buvę stebėjimo plyšio blokai panaikinti, vietoj jų šarvuotoje plokštėje tiesiog išpjaunant plyšį. Nors Ausf.D už pirmtakus buvo kiek ilgesnis - 5,98 m ir sunkesnis - 8 t, jo eksploatacinės savybės praktiškai nepasikeitė.

Sd.Kfz.251 Ausf.D

     Vidinis išdėstymas nepasikeitė, tik buvo pradėtos naudoti paprastesnės medžiagos: metaliniai šautuvų lentynos laikikliai pakeisti mediniais, keleivių suolų viršus pradėtas gaminti iš medinių lentų, stambesniems MG42 vamzdžių gaubtams pritaikyti kulkosvaidžių laikikliai, supaprastrinti galinių durų vyriai. Durys galėjo būti užrakintos tiek iš vidaus, tiek iš išorės ir, priešingi nei ankstesniuose modeliuose, nesilaikė uždarytos jei neužrakintos. Ausf.D gamintas nuo 1943 m. iki karo pabaigos.

Varšuvos Lenkijos kariuomenės muziejuje eksponuojamo Sd.Kfz.251 Ausf.D vidus

     Besitęsiantis karas, įgaunama nauja patirtis ir nauji reikalavimai sąlygojo specialios paskirties technikos atsiradimą. Neišimtis ir Sd.Kfz.251 - kadangi buvo pakankamai erdvus ir turėjo geras judėjimo bekele savybes, jame buvo galima montuoti specialią įrangą. Kiekvienas Sd.Kfz.251specialusis variantas buvo žymimas pasviruoju brūkšniu ir variantą atitinkančiu skaičiu. Standartinis transporterio variantas buvo vadinamas Sd.Kfz.251/1 Ausf.A, B, C arba D, priklausomai nuo korpuso modelio. Sunkiųjų kulkosvaidžių būriams priskirtos mašinos buvo vadinamos Sd.Kfz.251/1 (s.MG). Be vairuotojo ir vado transporteryje dar galėjo važiuoti 10 karių.

     Pradėtas gaminti nuo 1941 m. Korpuso viduryje įrengtas 8 cm GrW34 minosvaidis. Buvo vežiojamasi jo amunicija (66 minos) ir pagrindas, kad būtų galima minosvaidį naudoti ir iškėlus iš transporterio. MG34 priekyje panaikintas. Vietoje dešiniojo galinio suolo buvo laikoma amunicija. Sd.Kfz.251/2 galėjo greitai keisti savo poziciją, tad minosvaidį buvo galima įvairiapusiškiau panaudoti, be to geriau buvo apsaugoti kariai. Viduje tilpo 8 narių ekipažas.

Sd.Kfz.251/2 vidus

     Šis variantas buvo naudojamas kaip ryšių transportas, jame buvo įrengti keli radijo komplektai. Pradėtas gaminti nuo 1943 m. sausio, naudoti Ausf.C ir D modeliai. Egzistavo kelios jo versijos, kurios skyrėsi radijo įranga:
Sd.Kfz.251/3 I - turėjo du papildomus siųstuvus: FuG8 ir FuG4 ir buvo lengvai atskiriama dėl savo antenos rėmo virš antstato. Tiesa nuo 1942 m. jis buvo pakeistas 8 m sustumiama stiebine antena. Viduje tilpo 7 kariai.
Sd.Kfz.251/3 II - turėjo FuG8 ir FuG5 standartinį tankų siųstuvą. Naudota tankų dalinių vadovavimui.
Sd.Kfz.251/3 III - turėjo FuG7 siųstuvą su 50 km veikimo spinduliu ir FuG1 imtuvą. Naudota žemės ir oro dalinių koordinavimui.
Sd.Kfz.251/3 IV - vado transporteris su FuG11 siųstuvu su 9 m stiebine antena ir FuG12 siųstuvu bei rėmine antena.
Sd.Kfz.251/3 V - panašus į V versiją, tik be FuG12 siųstuvo.

Pastaba: iki 1943 m. liepos 6 d. Sd.Kfz.251/3 oficialiai buvo laikomas artilerijos vilkiku. Tos dienos dokumente šis numeris oficialiai suteikiamas šarvuotai radijo mašinai.

Sd.Kfz.251/3 I su rėmine antena

Du Sd.Kfz.251/3 IV Ausf.C Balkanuose 1941 m.

     Karo pradžioje naudotas tempti 7,5 cm le.I.G.18 (lengvąjį pėstininkų pabūklą) bei vežti jo amuniciją ir ekipažą. Taip pat galėjo būti tempiami 3,7 cm PaK36 ir 5 cm PaK38 prieštankinis pabūklas, o vėliau ir sunkesni pabūklai - 10,5 cm le.F.H.18 lauko haubica ir 7,5 cm PaK40 prieštankinis pabūklas. Pabūklo ekipažui jį parengus, Sd.Kfz.251/4 veikdavo kaip amunicijos transporteris. Tempimui įrengta speciali sustiprinta jungtis. Naudoti Ausf.A, B ir C modeliai, nors nuotraukose galima pamatyti ir Ausf.D modelio transporterius, tempiančius PaK40 pabūklą.

     Pastaba: iki 1943 m. liepos 6 d. Sd.Kfz.251/4 oficialiai buvo laikomas artilerijos amunicijos transporteriu, lydėjusiu Sd.Kfz.251/3.

Sd.Kfz.251/4, tempiantis 10,5 cm le.F.H.18

     Šarvuotoms mašinoms puolime dažnai teko įveikti įvairias prieštankines kliūtis. Sd.Kfz.251/5 buvo skirtas šturmo inžinieriams (pionieriams) ir jų įrangai. Tam buvo smarkiai pakeista transporterio vidaus tvarka. Priklausomai nuo dalinio ir regiono, kuriame šis veikė, ji galėjo skirtis. Dėl mažesnės erdvės mašinoje tilpo 8 kariai. Naudotas Ausf.C modelis. Vėliau Sd.Kfz.251/5 buvo pakeistas Sd.Kfz.251/7 variantu.

     Tai buvo iš esmės Sd.Kfz.251/3, pritaikytas aukštiems karininkams. Jame buvo FuG11 radijo siųstuvas bei kriptografinio dekodavimo įranga (Enigma mašina) ir papildomi radijo operatoriai. Dauguma mašinų buvo Ausf.A modelio. Kai kurios neturėjo jokios ginkluotės. Lengviausia juos atpažinti iš vadovybės vėliavėlių ir ženklų priekyje.

     Vėlesnis inžinierių transporteris, kurį galima lengvai atpažinti iš antstato šonuose sumontuotų laikiklių šturmo tilteliams. Šie buvo naudojami pervažiuoti apkasus, dideles duobes ir t.t. Šis variantas buvo dviejų versijų, besiskyrusių radijo įranga ir įrankių išdėstymu. Kai kurie daliniai tarp tiltelių laikiklių sudėdavo lentas, taip sukurdami papildomą vietą laikymui. Viduje be papildomos įrangos (grandiniai pjūklai, sprogmenys ir t.t.) tilpo 8 kariai.

     Šarvuotas sanitarinis transporteris, kuriame tilpo 4 neštuvai arba 10 sėdinčių sužeistųjų. Įprastinius suolus ir ekipuotės laikiklius pakeitė sulankstomi neštuvai ir suolai. Pagal Ženevos konvenciją visa ginkluotė buvo panaikinta, o ant korpuso nudažyti raudoni kryžiai. Buvo įrengtas vandens konteineris ir vežiojama medicinines atsargas. Dėl šio varianto trūkumo, daug standartinių transpoterių buvo perdaryti į sanitarinius pašalinant ginkluotę ir nudažant raudonus kryžius. Tokias improvizuoti mašinas galima atpažinti ir iš kulkosvaidžio skydo be paties kulkosvaidžio. Sd.Kfz.251/8 skydas buvo pašalintas, taip pat dažnai nebuvo ir viršutinės galinės plokštės virš durų, kad lengviau nešti neštuvus. Naudoti Ausf.A, B ir C modeliai, sanitarinis Ausf.D greičiausiai buvo lauko modifikacija.

     Pėstininkų palaikymui skirtas variantas. Pz.Kpfw.IV tankuose pakeitus trumpavamzdžius pabūklus ilgavamzdžiais KwK40 L/43, atsirado didelis kiekis KwK37 L/24 pabūklų be paskirties. Sd.Kfz.251/9 jis buvo sumontuotas ant StuG.III šturmo pabūkle naudoto stovo. Stovo pagrindas buvo priveržtas prie grindų, o priekinės vairuotojo skyriaus plokštės dalis buvo išpjauta ginklui judėti. Pasukimo kampas buvo nedidelis, todėl taikinio link turėjo būti nukreiptas visas transporteris. 4 asmenų ekipažas galėjo šaudyti ir iš galinio kulkosvaidžio. Radijo siųstuvas buvo perkeltas ant kairiosios sienos, o vietoj kairiojo galinio suolo sumontuota amunicijos dėžė, talpinusi 46 sviedinius. Dar 6 sviediniai buvo laikomi šalia pabūklo ant dešinės sienos. Nuo 1944 m. Sd.Kfz.251/9 pabūklas pradėtas montuoti naujame stove ant vairuotojo stogo ir pakelti antstato kraštai geriau apsaugoti ekipažą. Egzistavo 3 Sd.Kfz.251/9 versijos: Ausf.C ir D su išpjautu vairuotojo stogu ir Ausf.D su pabūklu ant naujojo stovo. Gamyba tęsėsi nuo 1942 - 1944 m.

     Pirmasis Sd.Kfz.251 variantas su sunkiąja ginkluote - 3,7 cm PaK36 prieštankiniu pabūklu. Buvo skiriamas būrio vadui. Ankstyvuose modeliuose buvo montuojamas ne tik pabūklas, bet ir jo didelis skydas, naudotas lauko pabūkle. Kadangi šis buvo labai aukštas, netrukus suprojektuotas žemesnis skydas. Pirmoji jo versija dengė ekipažą per visą transporterio plotį. Antrosios, dažnesnės versijos skydas buvo sudarytas iš poros plokščių, dengusių tik taikytoją. Amunicija buvo laikoma standartiniuose konteineriuose dešinėje pusėje. Karo pradžioje 3,7 cm PaK36 dar buvo pakankamai geras prieštankinis pabūklas ir jo sprogstamieji sviediniai buvo pavojingi nešarvuotai technikai ir pastatams. Geriausiai jis tiko artimo palaikymo užduotims. Ekipažą sudarė 5-6 kariai. Naudoti visi 4 modeliai, gamyba tęsėsi 1940 - 1943 m.

Sd.Kfz.251/10 Ausf.A 1941 m. Sovietų sąjungoje

     Specialus variantas ryšių kabelių tiesimui. Turėjo 4 žmonių ekipažą ir vežiojo kabelius, susuktus ant ričių kartu su sujungimo ir priežiūros įranga. Pradėtas gaminti 1942 m. vasarą.

Sd.Kfz.251/11 įranga

     Žinomos ne visos šių transporterio variantų techninės ir įrangos detalės. Jų gamyba buvo nedidelio masto ir galiausiai nutraukta, nes technika labiau buvo reikalinga tankų grenadierių daliniams.
Sd.Kfz.251/12 mittlerer Messtrupp und Gerätpanzerwagen (vok. - šarvuota mašina matavimo skyriui ir įrangai) buvo naudojamas artilerijos apžvalgai ir turėjo 6 žmonių ekipažą ir antenos rėmą FuG8 radijo siųstuvui. Naudotos Ausf.B ir C modelio mašinos, pirmieji transporteriai išbandyti 1942 m. pavasarį.
Sd.Kfz.251/13 mittlerer Schallaufnahmepanzerwagen (vok. - šarvuota mašina garso įrašymui) buvo dar vienas artilerijos variantas, skirtas garso įrašymo įrangai vežti.
Sd.Kfz.251/14 mittlerer Schallauswertepanzerwagen (vok. - šarvuota mašina garso analizavimui) veikė kartu su Sd.Kfz.251/13 ir vežiojo garso analizavimo įrangą nustatyti šaudančios priešo artilerijos vietą.
Sd.Kfz.251/15 mittlerer Lichtauswertepanzerwagen (vok. - šarvuota mašina šviesos analizavimui) buvo skirtas aptikti artilerijos šviesos blyksniams.

     Šio varianto ginkluotę sudarė du 1,4 cm ugniasvaidžiai su skydais, sumontuoti ant antstato šonų bei vienas nešiojamas 7 mm ugniasvaidis, su transporteriu sujungtas 10 m ilgio žarna. Jis buvo naudojamas, kai pagrindiniai ugniasvaidžiai negalėjo būti tinkamai nutaikyti. Kuro bakai buvo išdėstyti viduje, ant galinių šoninių sienų, o nešiojamo ugniasvaidžio kuro bakas montuotas ant galinių durų, kurios buvo laikomos uždarytos, vidaus. Viso buvo galima vežtis 700 l kuro, kurio užteko 80-čiai trumpų pliūpsnių. Pagrindinius ugniasvaidžius buvo galima naudoti 35 m atstumu. Ekipažą sudarė 5 nariai. Vėlesnės gamybos transporteriuose nešiojamo ugniasvaidžio atsisakyta. Naudotos Ausf.C ir D mašinos, gamyba pradėta 1943 m.

Sd.Kfz.251/16 Ausf.D

     Sd.Kfz.251/17 buvo pirmoji oficiali Sd.Kfz.251 transporterio priešlėktuvinė versija, prieš tai sukūrus kelis bandomuosius variantus. 2 cm Flak38 priešlėktuvinis pabūklas buvo sumontuotas nedideliame šarvuotame bokštelyje ant pjedestalo, ir buvo pasukamas 360 laipsnių kampu. Kad bokštelis tilptų, reikėjo modifikuoti antstato konstrukciją. Taikytojas sėdėjo ant sėdynės šalia pabūklo ir jį valdė ranka sukamais ratais. Pabūklas buvo užtaisomas 20 sviedinių apkabomis, iš viso buvo vežiojamasi 600 sviedinių. Užtaisytojas turėjo įsisprausti po mašinos stogu. Transpoteris turėjo 4 žmonių ekipažą. Papildomą ginkluotę sudarė MG42 kulkosvaidis. Sd.Kfz.251/17 pradėtas gaminti 1944 m. ir tik Ausf.D modelio pagrindu.

Amerikiečių karys apžiūri Sd.Kfz.251/17 Ardėnuose

     Stebėjimo transporteris, naudotas stambesnių dalinių štabų karininkų. Įrangą sudarė FuG5 ir FuG12 radijo siųstuvai ir stalas žemėlapiams virš antstato priekio. Ekipažą sudarė 6 žmonės. Pradėtas gaminti 1943 m. Ausf.C ir galbūt D modelio pagrindu. Dažnai Ausf.A ir B transporteriai neteisingai įvardijami Sd.Kfz.251/18 dėl ant jų sumontuoto stalo žemėlapiams, kas greičiausiai buvo lauko modifikacija.

Sd.Kfz.251 Ausf.A su žemėlapių stalu

     Telefoninio ryšio dispečerinės transporteris, turėjęs telefoninio ryšio komutatorių. Vykstant mūšiui teritorijose, kur nebuvo nutiestos ryšių linijos, ši mašina labai pravertė palaikant ryšius tarp štabo ir kovinių dalinių. Šiam variantui buvo naudojamos Ausf.C ir Ausf.D važiuoklės.

     Dar žinomas, kaip Uhu (vok. - pelėda), šis variantas buvo gaminamas naudojant Ausf.D modelį ir turėjo sumontuotą 60 cm infraraudonųjų spindulių prožektorių, skirta apšviesti taikinius naktį Panther tankams su infraraudonųjų spindulių naktinio matymo įranga. Transporterio vairuotojas taip turėjo naktinio matymo įrangą, kad matytų prožektoriaus apšviestą aplinką. Prožektorius buvo maitinamas 6kW generatoriaus, ekipažą sudarė 4 žmonės. Uhu lydėjo antras transporteris, vadintas Falke (vok. - sakalas), turėjęs tik vairuotojo naktinio matymo įrangą. Prožektorius galėjo apšviesti objektus maždaug 1,5 km atstumu, naktinio matymo įranga veikė maždaug 1 km spinduliu. 1944 m. pabaigoje buvo pagaminta apie 60 Sd.Kfz.251/20.

     Luftwaffe pradėjus lėktuvus aprūpinti 3 cm patrankomis, atsirado MG151/15 ir MG151/20 aviacinių kulkosvaidžių atsargos, kurias nuspręsta panaudoti dar vienoje Sd.Kfz.251 priešlėktuvinėje versijoje, turėjusioje pakeisti Sd.Kfz.251/17. Buvo atliktos lauko modifikacijos, kulkosvaidžius montuojant Ausf.C transporteriuose, bet visos serijinės gamybos mašinos naudojo Ausf.D važiuoklę.
     Visos vidaus dalys - šautuvų lentynos, suolai ir kt. buvo pašalintos ir ant grindų sumontuotas modifikuotas laivyno stovas su trimis 15 mm MG151 aviaciniais kulkosvaidžiais. 1944 m. atsiradus atliekamiems 2 cm MG151, pradėti naudoti ir jie. Stovą sudarė nejudanti atraminė plokštė, kūginis pjedestalas ir kulkosvaidžių lopšys. Kulkosvaidžiai buvo montuojami į dešinę nuo centro, paliekant erdvės šovinių diržams. Tūtelės ir diržo segmentai buvo surenkami pjedestale. Ant pjedestalo buvo tvirtinamos trys sprogstamųjų, trasuojančių ir šarvamušių šovinių mišinio dėžės: centrinė 400 šovinių ir šoninės 250 šovinių. Centrinė dėžė buvo didesnė, nes vidurinį kulkosvaidį užtaisyti prireikdavo daugiau laiko. Transporterio gale dėžėse buvo galima sutalpinti 3000 šovinių. Paliktas galinis MG42 gynybai. Virš vairuotojo stogo ir aplink priekines šonines antstato plokštes buvo montuojami papildomi šarvai.
     Taikytojas sėdėjo ant prie stovo galo pritvirtintos sėdynės ir pats valdė visą stovą - pavarų ar sukamų ratų nebuvo. Šaudoma buvo nuspaudžiant gaidukus ant stovo šonuose esančių rankenų. Ankstyvos gamybos stovuose buvo įrengtas optinis veidrodinis taikiklis, vėliau pakeistas paprastu metaliniu žiediniu. Vėliau gamintos mašinos taip pat turėjo kitokius šarvus aplink kulkosvaidžius.

     Paskutinis Sd.Kfz.251 variantas buvo rezultatas Hitlerio įsakymo visose tinkamose mašinose sumontuoti prieštankinius pabūklus. Šis variantas buvo gaminamas 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pradžioje naudojant Ausf.D modelį.
     PaK40 pabūklas su skydu, pasukimo ir pakėlimo mechanizmais buvo priveržtas prie platformos, kuri savo ruožtu buvo privirinta prie dviejų metalinių sijų, jungusių vairuotojo stogą su grindimis. Apatiniai skydo kampai buvo nupjauti, kad netrukdytų pasukti pabūklą. Buvo išpjauta ir dalis vairuotojo stogo, kad liktų vietos pabūklo atošliaužos mechanizmui po vamzdžiu. Specialiai pagaminta dėžė, tvirtinta prie dešinės sienos, talpino 17 sviedinių, dar 5 buvo laikomi vertikalioje dėžėje po pabūklo platforma. Dėl šios dėžės vairuotojui buvo gana sunku greitai palikti savo vietą. Vado sėdynė dešinėje, priekiniai suolai ir šautuvų lentynos buvo pašalinti. Vietoj dešinio galinio suolo po grindimis galėjo būti laikomi palaidi sviedinių konteineriai. Kairėje pusėje laikymo dėžė ir suolas buvo palikti dviems užtaisytojams sėdėti. Taikytojas sėdėjo sulenkiamoje medinėje sėdynėje pabūklo kairėje ir naudojo standartinį PaK40 taikiklį. Kai kurių transporterių ekipažai erdvę, kur anksčiau buvo kairioji šautuvų lentyna, naudojo sudėti paruoštai šaudyti amunicijai. Galinis MG42 kulkosvaidis buvo paliktas gynybai.
     Labai panaši platforma su PaK40 pabūklu Hitlerio įsakymu buvo įrengta ir aštuonratėje šarvuotoje mašinoje Sd.Kfz.234/4. Apžiūrėjęs ją ir Sd.Kfz.251/22, Hitleris šią techniką pavadino vienais geriausių techninių sprendimų per visą karą. Deja, abiem atvejais PaK40 svoris smarkiai apkrovė mašinų važiuoklę.

     Lauko sąlygomis buvo atliekama daug Sd.Kfz.251 modifikacijų, pritaikant jas prie susiklosčiusių sąlygų. Dauguma 2 cm Flak38 buvo sumontuoti lauko sąlygomis, taip pat daug transporterių buvo laikinai paverčiami sanitarinėmis, amunicijos ir atsargų transportavimo, radijo ir vadovavimo bei kitomis mašinomis. Taip galima paaiškinti neįprastus transporterius su nestandartine ginkluote karo meto nuotraukose. Taip pat, kaip papildomi šarvai labai dažnai buvo naudojami vikšrų segmentai, atsarginiai ratai, plieno lakštai. Daug transporterių vežiojosi papildomus daiktus, įrankius, buvo įrengiamos kilpos medžių šakoms tvirtinti. Sd.Kfz.251 taip pat buvo naudojami apmokymuose, pvz. su tankų bokštelių maketais.

     Dokumentuose užsimenama, kad 1944 m. galėjo būti gaminama ši žvalgybinė mašina, turėjusi pakeisti Sd.Kfz.250/9, kurio gamyba buvo nutraukta pagal 1945 m. industrinį planą. Nežinoma, kiek ir ar išvis Sd.Kfz.251/23 buvo gaminami ar panaudoti. Ausf.D korpuse turėjo būti sumontuotas šešiakampis Hanglafette 38 (vok. - nuožulnus stovas) bokštelis su 2 cm KwK38 tanko pabūklu ir MG34 kulkosvaidžiu. Toks bokštelis jau buvo naudojamas Sd.Kfz.234/1 šarvuotoje mašinoje ir Aufklpz.38(t) žvalgybiniame tanke. Greičiausiai visas Sd.Kfz.251/23 antstatas turėjo būti dengtas stogu. Ekipažą sudarė 4 kariai, radijo įrangą - FuG12 siųstuvas.

     Dar žinoma kaip Stuka zu Fuß (vok. - vaikščiojanti Stuka), tai buvo dažnai naudota Sd.Kfz.251/1 modifikacija su 28 cm (sprogstamųjų) ir 32 cm (sutirštinto benzino) raketų paleidimo įrenginiais. Raketos buvo paleidžiamos iš 6 medinių ar metalinių rėmų, pritvirtintų prie transporterio korpuso šonų specialiomis tvirtinimo detalėmis. Paleidimo kampas buvo reguliuojamas. Vairuotojas transporterį nutaikydavo naudodamasis dviem strypais, pritvirtintais prie viršutinės variklio skyriaus plokštės. Raketos buvo paleidžiamos ekipažui išlipus iš transporterio ir galėjo pasiekti taikinius už maždaug 2 km. Ši modifikacija buvo dažnai naudojama naikinti priešo fortifikacijas ir apstatytas vietoves, ypač kai nebuvo prieinamas artilerijos palaikymas.

     Pagamintas tik vienas prototipas, pademonstruotas Hitleriui 1943 m. Visas antstatas pašalintas, palikus tik priekines šarvo plokštes. Naudota Ausf.A ar Ausf.B važiuoklė. Pabūklo svoris ją smarkiai apkrovė, greičiausiai dėl to nesvarstyta apie šios modifikacijos tobulinimą ar serijinę gamybą.

     1941-42 m. kovų patirtis parodė, kad reikalingas savaeigis priešlėktuvinis pabūklas, galintis lydėti tankų dalinius ir saugoti juos nuo pikiruojančių priešo lėktuvų. Pradžioje šiam tikslui bandyta naudoti Sd.Kfz.10/4 ir 5 modifikacijas su atitinkamai 2 cm Flak30 ir Flak38 pabūklais, tačiau šios mašinos buvo nešarvuotos ir buvo pažeidžiamos ne tik priešiškos aviacijos, bet ir žemės pajėgų.
     Keli Sd.Kfz.251/1 buvo modifikuoti sumontuojant antstate 2 cm Flak38 pabūklą. Deja, dėl siauro antstato, pabūklo pasukamumas buvo nedidelis (vieni šaltiniai teigia - 80 laipsnių) ir buvo sunku nusitaikyti į priešo lėktuvus. Tiesa, tokio transporterio ekipažas buvo geriau apsaugotas, nei Sd.Kfz.7 ir Sd.Kfz.10 vilkikuose su 2 cm ir 3,7 cm priešlėktuviniais pabūklais.
     1942 m. Luftwaffe sukūrė Sd.Kfz.251 Ausf.C priešlėktuvinę versiją. Norint sutalpinti 2 cm Flak38 pabūklą, teko praplatinti antstatą. Apšaudant žemės taikinius, antstato šonai buvo nuleidžiami, taip suteikiant maksimalų pasukamumą. 10 tokių transporterių ir 2 vado transporteriai su rėmine antena (su antstato modifikacija, bet be priešlėktuvinio pabūklo) kurį laiką buvo naudojami sovietų fronte. Šio transporterio versijos serijinė gamyba nebuvo pradėta, nes modifikacijos būtų smarkiai pabranginusios ir pasunkinusios gamybą.

Luftwaffe Sd.Kfz.251 priešlėktuvinis prototipas

     "Auto-Union A.G." gavo užsakymą pagaminti 2400 antstatų su Sd.Kfz.251 priekine dalimi ir nešarvuota galine dalimi, pritaikyta 2 cm Flak38. 1944 m. kovą pagamintos pirmosios 4 mašinos. Iki 1945 m. vasario pagaminti 604 vnt. Produkcija galėjo tęstis ir iki karo pabaigos. Techninis šios mašinos numeris buvo Sd.Kfz.11, nors yra šaltinių, pateikiančių Sd.Kfz.30 ir Sd.Kfz.261 pavadinimus. Buvo ir šios mašinos krovininė versija, tačiau nežinoma ar tai oficialios gamybos rezultatas ar lauko modifikacija.

"Auto-Union A.G." priešlėktuvinis Sd.Kfz.11

     Nėra visiškai aišku, ar šios priešlėktuvinės modifikacijos buvo laikomos prototipais, ar Sd.Kfz.251/17 varianto variacijomis.

     Pokario Čekoslovakijoje Sd.Kfz.251 buvo palikti naudoti naudoti kaip standartiniai pėstininkų transporteriai, nes sovietinė armija dar pati neturėjo tinkamo transporterio.
     Sd.Kfz.251 buvo modifikuotas ir pavadintas OT-810. Važiuoklė, diferencialas ir pavarų dėžė liko iš Ausf.D, pakeistas tik variklis - "Tatra" 9,84 l 130 AG galingumo. Antstatas buvo praplatintas, panaikintos spintelės jo šonuose ir įrengtas dviejų dalių į šonus atidaromas stogas. Gale įrengtos kampuotos, panašios į Ausf.C modelio durys. Transporteris buvo pritaikytas veikti cheminėmis medžiagomis ir radiacija užterštoje aplinkoje. Vadui buvo įrengtas apvalus liukas, jo ir vairuotojo šonuose buvo įrengti atidaromi stebėjimo plyšiai. Keleiviai galėjo šaudyti pro šonuose įrengtus šaudymo lizdus. Vikšrai buvo pakeisti į nesutepamus be guminių pagalvėlių. Pagrindinės charakteristikos, greitis, veikimo spindulys nesiskyrė nuo Sd.Kfz.251 Ausf.D.

OT-810

     Transporterius gamino "Tatra" ir "Škoda" gamyklos iki 6-ojo dešimtmečio vidurio. Čekoslovakijos armijoje jie nebuvo mėgstami, kariai juos vadino "Hitlerio kerštu". Pastaruoju metu OT-810 pamėgtas rekonstruktorių, kurie pakeičia jo išvaizdą taip, kad ji primintų Sd.Kfz.251 Ausf.D. Dažnai pirmu žvilgsniu atskirti tokį antrininką galima tik iš vikšrų.